Dienoraštis 20
LTCP - LIBERTARIAN THINKING in CRIME PREVENTION
Blogo tikslas - paanalizuoti antrąją laisvosios rinkos ideologijos dalį - atsakomybę. Atsakomybė libertarianizmo ideologijos teorijoje nėra silpna. Tačiau realybė rodo, kad vis tik libertarianizmas skamba daugiau kaip anarchija. Be to pačioje teorijoje silpnai rutuliojamas mano manymu elementarus bet lemiamos reikšmės atsakomybės formavimui turintis materialinės motyvacijos mechanizmas. Teigiu, kad daugiausia nusikaltimų kontrolės tobulinimo galimybių slypi būtent libertarianizmo ideologijoje.
Ar nepagalvojot, jog nusikaltimų kontrolės monopolis valstybėse, yra socialistinės ekonomikos analogija?
Te nesupyksta socialistiškai mąstantys, bet šioje grupėje tikiuosi rasit argumentų, kurių nematę, pasirinkot kairiųjų mąstymą, tam kad paprieštaraut iškylančiai neteisybei. Jūs greičiausiai pasirinkote kaip jums atrodė mažesnę blogybę iš dviejų, nes su laisvėjimu didėjantis nusikaltimų protrūkis, neabejingam žmogui neleidžia tylėti (Gerbiu kairių pažiūrų žmones už tai).
Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad laisvinant ekonomiką, nusikaltimų kontrolė nėra laisvinama!
Tam tikru atžvilgiu solidarizuodamasis su kairiųjų pažiūrų žmonėmis, taigiu, kad ekonomikos laisvinimas be nusikaltimų kontrolės laisvinimo yra daugiau mažiau agresijos arba pažeidžiantis teises aktas (iš to ir kyla Laisvos rinkos nepriimtinumas).
Naujas kelias būtų, ne ekonomiką stabdyti ir patraukti atgal link socializmo, bet nusikaltimų kontrolę pakreipti nuo visiško socializmo link liberalizmo, arba įdiegti į ją verslo elementų.
Ar tai gali būti išeitis? Teigiu, taip. Nusikaltimų kontrolė yra paslauga, kur dauguma atvejų gali būti teikiama rinkoje. Valstybė galės pasilikti tose vietose arba tol, kol neatsiras privačių paslaugų tinklas (nemaišyti su papildomu arba antru privačios saugos bendrovės paslaugų pirkimu... mano siūlymas panašiau į nusikaltėlių apsimokėjimą už jų pagavimą).
Net prie dabartinės teisinės bazės, galimi veiksmai, demonstruojantys nusikaltimų kontrolės demonopolizavimo efektyvumą. Diskutuokim, burkimės.
Net jei ši idėja yra nesuvokiama arba neprisiima (visada būna keista, kad neįprasta), siūlau prisijungti, klausti, bei skaityti senąjį autoriaus blogo versiją
http://netlog.com/LTCP/blog
bei pažvekgti į naująją, kurioje galima komentuoti: http:/LTiCP.blogspot.com/
Prisijunkit visi, kuriem ne vis tiek šie klausimai (bus daugiau):
* Ar jus tenkina ~42% išaiškinamumas nuo užregistruotų nusikaltimų? Ar žinote, kad 99% nusikaltimų ekonomikoje net neužregistruojama?
* Ar teisinga, kai dėl 5% pažeidėjų atsirandančio reguliavimo naštą turi nešti ir kiti 95 visuomenės narių?
* Ar gali 1 policininkas tenkantis 1000iams žmonių užtikrinti saugumą? Jei taip ar jis gali pajėgti suprasti visų šių jam santykinai tenkančių žmonių veiklą tam, kad galėtų atskirti bei pradėti stabdyti nusikalstamą veiklą?
* Ar neturėtų tada nepajėgianti monopolinė nusikaltimų kontrolė įtraukti privačią iniciatyvą, laiką, resursus, lėšas, atsilygindama iš gautų baudų?
Dar kartą kviečiu prisijungti diskusijai ir bendriems veiksmams.
-
KIEK TAVYJE DRASIAUS?
Drąsius Kedys - nors greiciausiai ir negyvas, gali padeti mums visiems (tik nereikia saudyti zinoma).
Saugumo Agentas Kęstutis Vilkauskas ir jo super išpažintis http://komentaras.lt/index.php?id=1467 ;
Komentarai daug pasako: Prokuratūra Paneigė Ekspertizę, Ačiū Konstantinui Daškevičiui
L. ir V.Kedžiams - trukdymai susitikti su anūke
ziur TV3.lt archyvuose Laida "Akistata" 07/10/2009 ( beje meshlomezhis perspejimai apie ja cia ) ;
Pedofilai.com jau visai atjungtas cia alternatyvus puslapis
Stebekit akcijas ir padarykit ka nors naudingo.
Nežinai ką?
Rasi čia CrimeRangers
Nepatingėkime, tol kol bus išaiškinta ši byla bei nusikaltimų kontrolės problema. Rizikuojantys nukentėti laukia visų mūsų paramos.
Ačiū visiems, kad esat! -
Visuom. Tvarka.4 Nusikaltimas ir atpildas
Ar niekada nesusimastėte apie atpildo už nusikaltimus principinius nuklydimus?
Iš Algirdo Degučio monografijos "Individualizmas ir Visuomeninė Tvarka"
Nusikaltimas ir atpildas
Iki šiol libertarinę teisingumo koncepciją naudojome daugiausia kaip kritikos įrankį. Tačiau toji koncepcija leidžia ne tik kritiškai pažvelgti į šiuolaikinio legalizmo ekspansijos priežastis bei padarinius. Ji taip pat teikia pozityvių įžvalgų sprendžiant pamatinę teisingumo ir teisės problemą - nusikaltimo ir bausmės problemą.
Kaip jau buvo sakyta, pamatine arba pirmine prasme nusikaltimas žeidžia asmenį ir nuosavybę. Tik išvestine prasme jis žeidžia įstatymą ar visuomeninę tvarką. Dalyko kolektyvistinį apnašą atskiria nuo individualistinės esmės paprastas klausimas: ar gali būti taip, kad nusikaltėlis pažeidžia įstatymą nepažeisdamas jokio asmens nuosavybės? Jeigu visuomenė yra tik jos narių visuma ir jeigu įstatymas gina nuosavybę, tokia padėtis logiškai negalima. Visa, kas daroma nepažeidžiant kito žmogaus asmens ir nuosavybės, yra teisėta. Neteisėta (nusikalstama) yra tai, kas žeidžia asmenį ir nuosavybė. Negali būti nusikaltimų be nukentėjusiųjų, be aukų. Tad pamatine prasme nusikaltimo įvykio šalys - ieškovas ir atsakovas - yra auka ir kaltinamasis, o ne valstybė ir kaltinamasis. “Nusikaltimo atveju šalys yra ne valstybė ir atsakovas, kaip paprastai įsivaizduojama, bet auka ir atsakovas. Valstybės vaidmuo, jeigu jis apskritai galimas, turi apsiriboti jos vaidmeniu tarpininkaujant ginče ir vykdant nuosprendį.” Šis apribojimas logiškai išplaukia iš prielaidos, jog kaltasis visada kaltas nukentėjusiajam, o ne pašaliniams.
Neagresyvumo principas numato, jog agresijos auka turi teisę nuo agresijos gintis. Savigyna - tai viso teisėto jėgos naudojimo pagrindas. Atsikirsdamas gynybine jėga agresyviai jėgai individas nepažeidžia agresoriaus teisių, nes nėra tokio dalyko kaip teisė į agresiją. Gindamasis jis neigia neteisingumą, ergo, teigia teisingumą. Tačiau savigynos teisė nėra teisė į kitų pagalbą. Gynyba, saugumas, kaip kiekviena gėrybė, kainuoja. Kas turi mokėti jos kainą? Jos vartotojas, jos gavėjas. Žinoma, šią kainą galima mokėti ginantis pačiam, galima pasitelkti į pagalbą gimines arba draugus. Tačiau šią teisę taip pat galima perleisti kitam - kitam asmeniui arba specializuotai gynybinei agentūrai. Darbo pasidalijimo sąlygomis pastarasis asmens saugumo problemos sprendimas yra natūraliausias, nes efektyviausias. Paprastai valstybė imasi atlikti šios gynybinės agentūros vaidmenį. Tačiau tai dar nereiškia, jog šią paslaugą gali teikti tik valstybė ar tik valstybė gali ją teikti efektyviausiai.
Savigynos teisė sankcionuoja atsakomąją jėgą prieš agresyvią jėgą. Tačiau kas apibrėžia šios jėgos teisėto naudojimo ribas? Atsakomoji jėga turi atitikti agresijos mastą ir pavojingumo laipsnį. Besiginantis pats nusikalstų, jeigu jis, pavyzdžiui, mirtinai sužalotų vaikėzą, pasigvelbusį kramtomos gumos pakelį. Atsakomoji jėga turi būti proporcinga agresijos mastui. Senasis retribucijos, atlygio už nusikaltimą, lex talionis, principas - ‘dantis už dantį’ - visai neblogai išreiškia būtent šį proporcingumo reikalavimą.
Proporcingumo principas turi taip pat galioti nusikaltimui įvykus - sprendžiant atpildo klausimą. Nusikaltėlis padaro aukai žalos. Vadinasi, auka turi teisę reikalauti atitinkamos vertės atlygio. Nusikaltėlis turi kentėti ‘pagal nuopelnus’ - nei daugiau, nei mažiau. Bausmė negali būti sunkesnė už nusikaltimą. Pavyzdžiui, mirties bausmė gali būti taikoma tik už nužudymą, ne už vagystę ar apgaulę. (Tiesa, kaip matysime toliau, proporcingumo principas nėra toks paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.)
Proporcingumo principas nustato maksimalią bausmės ribą, kurią peržengęs pats baudėjas nusikalsta. Tačiau principas nereikalauja,
kad nukentėjusysis privalo reikalauti maksimalios bausmės. Nukentėjusysis turi teisę bausti, tačiau tai nereiškia, kad jis privalo ta teise pasinaudoti. Nusikaltimas neuždeda nukentėjusiajam jokių prievolių, tik suteikia teisę - teisę reikalauti bausmės pradedant maksimalia bausme ir baigiant atleidimu, bausmės ‘dovanojimu’. Tai neturi stebinti. Kadangi nusikaltimas padarytas prieš jį, ir jis yra ieškovas, niekas kitas neturi teisės perimti nusikaltėlį savo žinion arba jį bausti be ieškovo sutikimo. “Tas, kuris patyrė žalą, turi teisę reikalauti atpildo savo paties vardu, ir tik jis vienas gali nuo jo atleisti.” Kol žala neatstatyta, tol nukentėjusysis yra tarsi kreditorius nusikaltėlio atžvilgiu. Ieškovui esant gyvam ir sveiko proto, negali būti jokio pašalinio asmens ar agento, kuris turėtų teisę be jo sutikimo perimti ieškinį ir pats pateikti kaltinimą atsakovui. Taigi tokioje sistemoje būtų negalima mums įprasta prokuratūros ir prokuroro - valstybinio kaltintojo - funkcija. Ieškovo santykis su atsakovu yra privataus asmens santykis su privačiu asmeniu. Štai kodėl ieškovas gali su savo atsakovu tartis, derėtis, teistis. Jis gali (turi teisę) bausmę atleisti, dovanoti. Ir jis taip pat gali leisti nusikaltėliui savo bausmę išpirkti.
Tokiu atveju lex talionis būtų taikomas pozityviai: atpildas reikštų ne lygiavertės žalos nusikaltėliui padarymą, bet aukai padarytos žalos lygiavertį atlyginimą. Retribuciją pakeistų restitucija. R. Barnettas taip apibūdina jų skirtumą: “Retribuciniu požiūriu mėginama nusikaltėlį nusmukdyti į tą lygį, į kurį dėl nusikaltimo buvo nusmukdytas nukentėjęs asmuo. Restituciniu požiūriu mėginama priversti nusikaltėlį pakelti nukentėjusį į tą lygį, kuriame jis buvo iki nusikaltimo.” Proporcingumo principas ‘dantis už dantį’ restitucinėje koncepcijoje sankcionuotų, taip sakant, ne nukentėjusiojo teisę išmušti nusikaltėliui dantį, bet teisę susigrąžinti dantį. Kadangi šiuo atveju, kaip ir daugeliu kitų atvejų, padarytoji žala negali būti atlyginta natūra, nukentėjusysis turi teisę reikalauti atlyginimo kita lygia verte arba pinigais. Jėga arba apgaule nusavintas turtas turi būti grąžintas, kartu padengiant nusikaltėlio išaiškinimo, sugavimo ir teismo kaštus. Jeigu nusavintas turtas sunaikintas arba negali būti grąžintas natūra, nusikaltėlis gali būti priverstas atlyginti žalą naujai sukūrta verte, t.y. jis gali būti priverstas tą vertę kurti, kol neatlygins aukai padarytos žalos. Sudėtingesnė problema iškyla nužudymo atveju, kai auka jau negali nei bausti, nei pareikalauti atpildo. Ieškovu tada natūraliai tampa nužudytojo paveldėtojai ir artimieji. O jeigu tokių nesama? Tada ieškinį žudikui gali pateikti tas, kuris pirmasis jį surada arba sulaiko. Juk kadangi žudikas yra skolingas svetimą gyvenimą, o toji skola tampa ‘bešeimininke’, jo paties gyvenimas (arba to gyvenimo pajamos) gali būti pasisavintas pagal pirmojo pasisavintojo teisę. Čia gali kilti klausimas, ar atlygis už nužudymą priimtinas moralės požiūriu - argi gali būti įkainojamas gyvenimas? Tačiau net nesvarstydami tokio įkainojimo problemos, iškelkime priešpriešinį klausimą: ar moralės požiūriu labiau priimtina padėtis, kai, pavyzdžiui, nužudytojo vaikai negauna jokio atlygio ir neturi jokio žodžio sprendžiant jų skriaudėjo likimą?
R. Barnettas siūlo apskritai atmesti retribucijos - bausmės - principą ir jį pakeisti restitucijos - kompensavimo - principu. Atpildu turi būti aukai padarytos žalos atlyginimas. Turi būti kompensuojama žala nukentėjusiam, o ne daroma dar viena, nauja žala - žala nusikaltėliui. Anot R. Barnetto, baudžiamosios teisės atskyrimas nuo civilinės teisės neturi nei pragmatinio, nei etinio pagrindo - tad bausmę gali ir turi visiškai pakeisti restitucija, žalos atlyginimas.
M. Rothbardas iškelia du priekaištus šiam siūlymui. Pirma, retribucijos pakeitimas restituciniu atlygiu nepriimtinas dėl to, kad toks pakeitimas gali būti daromas tik nukentėjusiojo - ne pašalinių asmenų - sprendimu. Retribucijos arba restitucijos pasirinkimas yra nukentėjusiojo teisė: “...nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti bausmės, atitinkančios nusikaltimo mastą, nors jis taip pat turi teisę leisti agresoriui išsipirkti savo bausmę arba dalinai ar net visiškai jam atleisti."
Antra, restitucija kaip paprasta kompensacija neatstato visų nukentėjusiojo teisių. Pripažindamas, jog restitucija yra pirmasis teisingumo reikalavimas, M. Rothbardas tikslina restitucinio atpildo sąvoką. Paprasta kompensacija - ‘vienas dantis už vieną dantį’ - nėra pakankama; ji, anot M. Rothbardo, palieka nusikaltėlį ir auką nelygiose sąlygose. Grąžinimas nukentėjusiajam tik to, kas buvo iš jo atimta, neatlygina visos jam padarytos žalos. Iš tiesų, jeigu nusikaltėlis privalėtų tik grąžinti tą, ką jis neteisėtai pasisavino, tai net būdamas sučiuptas jis neprarastų nieko savo - juk jis atiduotų svetima, ne sava. Antai jeigu kas nors pagrobia iš jūsų 100 dolerių, bet sučiuptas juos jums grąžina, tai ar jūsų patirta žala jau yra atlyginta? Pasvarstykime: nusikaltėlis iš jūsų buvo atėmęs 100 jūsų dolerių, juos dabar grąžinęs jis pats tik negavo 100 jūsų dolerių. Jūs patyrėte žalą, jis tik negavo naudos. Ar dabar jis yra su jumis ‘atsiteisęs’, jums ‘neskolingas’? Nesunku suprasti, jog toks kompensacijos principas vagystę padarytų lošimu be pralošimo. Atpildo principas, anot M.Rothbardo, reikalauja, kad nusikaltėlis prarastų tiek, kiek buvote praradęs jūs - jis turi ne tik grąžinti 100 jūsų dolerių, bet atiduoti 100 savo dolerių - kad patirtų tokį pat nuostolį, kokį dėl jo veiksmų patyrėte jūs. Už vieną dantį jūs turite teisę reikalauti dviejų dantų. Kitaip sakant, retribucijos arba bausmės teisė jums išlieka net kompensacijos atveju. Nuo jūsų sprendimo priklauso, ar šią bausmės teisę jūs pakeisite į papildomos kompensacijos reikalavimą.
Kitokį priekaištą restitucinei teisingumo sampratai pateikia P. Ferrara. Atskirdamas žalą, kurią asmuo padaro netyčia, nuo žalos, kurią jis padaro sąmoningai, jis teigia, jog pirmuoju atveju kaltasis privalo ją tik atlyginti, tačiau antruoju atveju jis turi susilaukti bausmės. Esą netyčinis veiksmas yra tik žalingas, tačiau tyčinis - ne tik žalingas, bet ir amoralus. Būtent šį skirtumą turi atspindėti restitucijos ir retribucijos skirtumas. Be abejo, tyčinės ir netyčinės žalos skirtumas negali neturėti reikšmės sprendžiant atpildo klausimą...
Daugiau temų, bet angliškai http://LTiCP.blogspot.com ir http://LTiCP.youtube.com -
Visuom. Tvarka...3.1 Teisingumas ir Įstatymas
Straipenlyje aptariami klausimai:
* Teisingumas ir įstatymas tai Tikslas ir priemonė;
* 'Įstatymo viršenybės' sąvokos iškrypimas, valstybei perimant teisėsaugą.
* Kaip teisės viršenybė pavirto įstatymdavių viršenybe
* (bus 2-oje straipnio dalyje 3.2) Kokią alternatyvą siūlo libertarizmas?
Ištraukos iš Iš A.Degutis "Individualizmas ir Visuomeninė Tvarka" 6 skyrius Nuosavybė ir Įstatymas p.207-213 + 214-215
Teisėje, kaip ir etikoje bei ekonomikoje, pagrindinę idėjų takoskyrą apibrėžia individualizmo ir kolektyvizmo priešstata.
..Tarp teisingumo ir įstatymo, tarp nusikaltimo ir įstatymo pažeidimo jokiu būdu negalima dėti lygybės ženklo. Įstatymo ir teisingumo santykis - tai priemonės ir tikslo santykis. Įstatymas tėra (viena galimų) teisingumo palaikymo priemonė. Tikslo ir priemonės tapatinimas arba painiojimas nepadeda susivokti teisingumo ir teisės problematikoje...
...Tad mėginkime dalykus atskirti. ...Antai jeigu žmogus padaro nusikaltimą, tai jis visų pirma nusižengia kitam žmogui, tIk išvestine prasme jis 'nusižengia įstatymui', 'pažeidžia įstatymą'. Žudyti draudžiama ne todėl, kad įstatymas tai draudžia, o todėl, kad asmuo yra neliečiamas. Vogti draudžiama ne todėl, kad įstatymas tai draudžia, o todėl, kad nuosavybė neliečiama. Žudymas ir vagystė būtų nusikaltimai, net jeigu nebūtų įstatymų, kurie juos draustų. Asmens ir nuosavybės neliečiamumas - štai pamatinė, 'prigimtinė' teisė, kurios pažeidimas yra kiekvieno nusikaltimo esmė. Įstatymai patys savaime negali nei sukurti, nei panaikinti šios teisės. Jie arba ją pripažįsta ir palaiko, arba patys ją pamina. O tai reiškia, kad patys įstatymai gali būti teisėti arba neteisėti ir jie patys gali būti 'teisiami'.
Grynas legalumas, klusnumas įstatymui negarantuoja teisingumo: gali būti legalūs veiksmai ir nelegalūs teisngi (teisėti) veiksmai. Galima, veikiant legaliai, daryti sunkiausius nusikaltimus, o veikiant nelegaliai - nusikaltimų išvengti. Ypač daug tokių pavyzdžių teikia XX amžius - legalizmo viešpatavimo amžius. Įstatymų leidimo organams pradėjus įstatymų 'masinę gamybą', įstatymai gali būti nesunkiai paverčiami įrankiu sankcionuoti veiklas, kurios pamatinio, 'prigimtinio' teisingumo požiūriu yra abejotinos ar net nusikalstamos. Taigi ryšys tarp legalumo ir teisingumo, tarp įstatymo pažeidimo ir nusikaltimo toli gražu nėra toks vienareikšmis, kaip jį įsivaizduoja legalistiškai mąstantys žmonės.
...Valdo visada tik žmonės, patys įstatymai nieko nevaldo. Ir, žinoma, įstatymai negali būti geresni už žmones, kurie juos kuria. Blogų įstatymų viršenybė yra blogų žmonių viršenybė. Pats terminas [b]'įstatymo viršenybė' kontinentinėje Europoje atsirado paviršutiniškai interpretuojant anglosaksų rule of law sąvoką[/b], kuri iš tikrųjų reiškė reiškė ne įstatymo (įstatymdavių produkto) viršenybę, o 'bendrosios teisės' common law viršenybę. Kadangi teisė 'bendrosios teisės' tradicijoje yra ne įstatymdavių, o žmonių papročių, lex terrae, produktas, rule of law reiškė teisės viršenybę net suvereno atžvilgiu - beveik priešingą dalyką tam, ką dabar reiškia 'įstatymo viršenybė'.... Tokia revoliucija ir apvertimas - teisių pajungimas įstatymui iš tiesų įvyko valstybei perimant visą teisėsaugą į savo rankas ir pamažu keičiant senąją įstatymo (law, dėsnio, darnos) sampratą nauja - legalistine įstatymo kaip įstatymdavio įsako, kaip suvereno valios akto, samprata. Teisingumo vykdymas, kuris senoje teisės sampratoje reiškė dviejų pusių - ieškovo ir atsakovo ginčo nešališką sprendimą ir ieškovo pažeistų teisių atstatymą, pamažu įgijo naują prasmę - ...Nusižengimas asmeniui pamažu buvo perinterpretuojamas kaip nusižengimas įstatymui, kaip pasipriešinimas suvereno valiai. Teisėsauga atitinkamai, pradėjo ginti pirmiausia įstatymą - suvereno valią, ir tik išvestiniu arba netiesioginiu būdu - nuo nusikaltimų nukentėjusį asmenį. Tam žinoma, pasitarnavo romantinė demokratijos idėja - mitas, kad jeigu suverenas yra 'visuomenė', 'tauta' ('mes patys'). tai nėra prasmės kaip nors jį riboti (riboti pačius save). Faktiškai tokiu būdu buvo išduotas carte blanche legalistiniam valdžios aktyvizmui.
....Naujoji teisinė samprata, atiduodama įstatymą į suvereno (įstatymdavių) rankas ir atverdama suvereno valiai iš principo beribę erdvę, pati įstatymą netrukus pavertė nesaugumo židiniu. Tradicinė negatyvi teisėsaugos funkcija - ginti asmenį nuo prievartos pamažu buvo nustumta į civilinės teisės užkampį. Teisėsauga vis labiau pradeda aptarnauti pozityvius įstatymdavio sumanymus. Įstatymo sankcionuota prievarta vis labiau buvo kreipiama suvereno - viešpataujančios daugumos įsakams vykdyti, o ne privačių ieškovų teisėms ginti. Valstybinė prievarta - ne kaip atsakas į prievartą, o kaip inicijuota prievarta, tapo įteisinta. Tapdamos įstatymu įvairios 'socialinės programos' patį įstatymą pavertė ne konfliktų šalinimo, o jų eskalavimo įrankiu - vienoms socialinėms grupėms mėginant tenkinti savo norus kitų grupių sąskaita. Legalizmas, demokratijos įšventintas, atvėrė galimybę parlamentinėms daugumoms teisėtai, 'legaliai' puldinėti nuosavybę, perskirstyti turtą, reglamentuoti ir kontroliuoti privačią veiklą. Tad nieko nuostabaus, kad įstatymo kaip teisingumo garanto bruožai greitai liko praeityje. Jau XIX a. viduryje F. Bastiatas skundėsi, jog Prancūzijoje įstatymas virsta ' įstatyminio plėšikavimo įrankiu'.
Neigiamus šios raidos padarinius teisei pabrėžia daugelis šiuolaikinių tyrinėtojų:
Anot B. Leonio, "....žmonės (Europos) žemyne...pamažu įprato suvokti visą teisę kaip rašytinę teisę, t.y. kaip daugybę įstatyminių aktų, kuriuos įstatymų leidimo organai priima vadovaudamiesi daugumos taisykle.
Kitas padarinys...buvo tai, jog įstatymų kūrimo procesas prarado buvusį ryšį su teorine ekspertų - teisėjų ir teisininkų veikla ir pradėjo priklausyti vien nuo įstatymdavių daugumos valios."
Kaip pastebi J.Auerbachas: įstatymai "pradėjo daugintis taip sparčiai, jog atrodo (net juristams), kad Amerikos visuomenė pradeda dusti nuo legalistinės taršos".
...G.Sartoris rašo: Pirmiausia įstatymdavių valdžia sukelia tikrą įstatymų, kurių kartais padaugėja tūkstančiu per vienąįstatymdavių kadenciją, ši infliacija pati savaime diskredituoja teisę...
Teisėtumas ištirpintas legalume... "Kai teisės viršenybė virsta įstatymdavių viršenybe, iš principo atsiveria
kelias rafinuočiausiai priespaudos atmainai: priespaudai, vykdomai "įstatymo vardu"."
(Kitame 3.2 Teisingumas ir Įstatymas straipsnelyje apie tai kokią Kokią alternatyvą siūlo libertarizmas? ) -
Technologijos&Iniciatyvos: 4) Informacijos tinklas
Siekiant padėti suvokti galimybes šalia "LTCP examples" skyrelio pradedu vesti naują Technologijos&Iniciatyvos (iš LTCP kelis straipsnelius pervesiu į šį skyrelį), kuriame komentuosiu technologijų galimybes ir iniciatyvas.
Pirmasis komentaras pagal DELFI straipsnelį "Kuriamas socialinis tinklapis slaptiesiems agentams" http://www.delfi.lt/news/economy/Media/article...
Nors šioje žinutėje minimas tinklas bus tik slaptiesiems (taip suprast) valstybiniams agentams, galvoju, kad per panašius tinklus žmonės galės keistis iniciatyvom gaudant nusikaltėlius, prisjungti prie kitų iniciatyvų. Taip pat atsiras įvairūs kamerų ar kitų registrų tinklai. Žmonės galės pažymėti apytikslias kamerų vietas ir sulaukti pasiūlymų parduoti jų turimą informaciją arba sudalyvauti surizikuoti gaudant ir tikėtis daugiau. Na žodžiu tai jau iniciatyvos.
Viskas ko reikia atsirasti, tai teisinė bazė materialiai motyvuoti žmones. -
LTCP examples 2) Policijos prizai už info
Komentaras pagal straisnį "DELFI" portale "Lankstinukai apie 10 tūkst. eurų atlygį už informaciją apie nusikaltimą Airijoje – ir lietuviškai" http://www.delfi.lt/news/daily/emigrants/artic...
Nusprendžiau tikiuosi vieną ir paskutinį kartą pakomentuoti tokio tipo Policijos sprendimą - Prizas po įvykio. Šis sprendimas bent jau žymiai pranašesnis už įstatymo įtvirtintą prievartinį asmens privalomumą informuoti (kur toks moralizavimas, ten gero rezultato nesitikėt).
Manau tokių pavyzdžių tekę girdėti, gaila, kad kol kas pavieniai "rezonansinių nusikaltimų" prizai, nesukuria tęstinumo idėjos bei motyvacijos privačiai iniciatyvai dar prieš įvykius prisidėti prie nusikaltimų prevencijos.
Taigi policijos supratimas aprašytame straipsnyje labai geras. Visa bėda, kad tai tik vienas iš sprendimų pritraukti iniciatyvai, ir kadangi jau po įvykio, efekto gali ir nebūti. Panašiai kaip žmogui nepasistengus savo laiku įsiminti (užregistruoti) informacijos, o po to bandyti ją prisiminti (atkurti). Ko neužregistravai, to neatkursi.
Manyčiau užtektų siūlyti daug mažiau, tačiau dar prieš įvykdytus nusikaltimus. Tokiu būdu atsirastų motyvacijos statyti kamerų ar kitokių registrų iš privačios iniciatyvos, tikintis gauti atlygį už informaciją arba kitokį prisidėjimą.
Tokia sistema sunkintų potencialų nusikaltimų darymą dėl iš nežinomos krypties galinčios kilti rizikos. O tai yra idealiausia nusikaltimų prevenecija.
Parkas gal ir sunkesnė vieta, bet sukurkite teisinę bazę tokiai privačiai iniciatyvai ir galimybių išaiškinti, alibi patikrinti bus daug daugiau. Rinka atras rizikingiausias vietas, o technologijos progresuoja idealiai (vėlgi žmonių kūryba). -
Tech&iniciatyv 3) Tauragės policijos iškrypimai?
Atleiskit, kad tai nėra mano propoguojamos sistemos veikiantis pavyzdys, tačiau tai pavyzdys kaip drąsiai galima prisidėti prie galimų nusikaltimų stabdymo.
Prisidedu prie žemiau nufilmuotų įvykių paviešinimo, ir jei tai ne vien emocijos, šie žmonės už drąsą viešinti panašumų su mafija turinčios valstybinės organizacijos pareigūnų veiklą, turėtų gauti atlygį. Kol kas tai įmanoma per moralinės žalos atlyginimą. Ateityje toki atlygiai turi būti vadinami "už pažeidimų, nusikaltimų stabdymą". Šie žmonės daro nusikaltimų stabdymo veiklą. Tai jau teisėsaugos problemos, jei ji nenori įtraukti finansiškai tokių žmonių...
"Lithuanian police sadism Taurage"
http://www.youtube.com/watch?v=p9rWdUt89Ws
"Policija(Taurages) suzverejo"
http://iwww.youtube.com/watch?v=-S-465RFt50
PRAŠYMAS: Šie klipai yra ir mano video skyrelyje http://lt.netlog.com/go/manage/videos, kas galit įsidėkit (nesudėtinga - reikia 1-2 pelės paspaudimų) prie savo blogo video, kad jie taptų populiaresni ir taip prisidėtų prie problemos išsiaiškinimo.
P.S. Kaip bebūtų keista, tai "apeliuojančio į žmonių sąžinę" tipo prašymas, kuriuos aš noriu kritikuoti dėl efekto, panašaus į šeštadienines talkas Sovietų Sąjungoje (raginimai,spaudimas visuomeninei veiklai idant panaudoti ekonominius faktorius žmonių įtraukimui) . Būtų efektyviau, kai aš galėčiau rašyti, kad organizuoju pažeidimų Tauragės policijoje įrodymų kaupimą. Taip ir taip dalinsimės baudas, gautas iš išaiškintų pažeidėjų ir panašiai.
Tikiu tokia tvarka, nes tikiu laisvosios rinkos pranašumu. Esminių skirtumų ekonomikoje ir nusikaltimų kontrolėje nematau, tačiau nesuprantu kaip šalia laisvėjančios ekonomikos leidžiama egzistuoti tokiam nusikaltimų kontrolės monopoliui! Šie klipai jos iškrypimo pavyzdys... -
Visuomeninė Tvarka...2.Korupcija
* Ar kova su korupcija visada gerai?
* Įstatymas tarsi užtvanka nerealizuotų pelno galimybių vandenims
* Kodėl GYNYBINĖ korupcija pateisinama, AGRESYVIOJI- ne.
* To Root Out Corruption, Boot Out Big Gorvenment"
Iš A.Degutis "Individualizmas ir Visuomeninė Tvarka" 6 skyrius Nuosavybė ir Įstatymas p.225-227 +p.216
"Korupcijos problema - tai dar vienas tipiškas įstatyminio altruizmo ir paternalizmo padarinys. Korupcija
dažniausiai traktuojama kaip valdininkų 'sugedimas'(lot. corruptio, gedimas), postuluojant, kad įstatymai, kuriuos valdininkai vykdo, yra 'skaistumo' įsikūnijimas. Todėl kova su korupcija daugeliui atrodo kaip gėrio kova su blogiu ir ji visada sulaukia plačiausios paramos visuomenėje. Tačiau ištikrųjų korupcija yra ne valdininkų, o įstatymų, kuriuos jie vykdo sugedimo padarinys. Daugeliu atvejų kova su korupcija, nepaliesdama reisškinio priežasties, padaro daugiau žalos negu pati korupcija. Pameginkime šį teiginį pagrįsti.
Panagrinėkime korumpuoto valdininko pajamas. Oficialias pajamas, savo atlyginimą, jis gauna už įstatymų vykdymo priežiūrą. O už ką jis gauna neoficialių pajamų, kyšių? Tipiniu atveju, už aplaidumą, už tarnybinės pareigos - įstatymo priežiūros nevykdymą, už išimtis tiems, kurie už tokią jo veiklą (neveiklumą) moka. Kyšio davėjas, be abejo, vadovaujasi numatomos naudos, numatomo pelno sumetimais. Kyšis turi būti abipusiai naudingas, kitaip jis nebūtų duodamas (imamas). Tačiau iš kur toji nauda, tas pelnas? Iš pajamų, kurias kyšio davėjas gauna išlaisvinus jį nuo įstatymo varžtų. Korumpuotas valdininkas 'parduoda' įstatymą mainais į dalį pelno, kuris gaunamas įstatymą apeinant. Potencialus pelnas iš išlaisvintos veiklos - štai pirmoji ir didžiausia korupcijos pagunda. Laisva veikla visada efektyvesnė už suvaržytą veiklą. Tokią veiklą varžantis įstatymas veikia tarsi užtvanka, kuri, kaupdama nerealizuotų pelno galimybių vandenis, daugelyje vietų pradeda pratrūkti korupcijos pavidalu..."kuo labiau įstatymai iškreipia rinką, tuo didesnė potenciali jų pardavimo nauda valdininkams, kurie tuos įstatymus vykdo" (Benson B., The Enterprise of Law: Justice Without the State, 1990, p.162). Taigi:
1. korupcijos mastas atspindi įstatyminio intervencionizmo mastą;
2. korumpuotas valdininkas tokioje sistemoje ne atima pajamas, o leidžia jas užsidirbti.
Paperkamas valdininkas tokioje sistemoje neatima pajamas, o leidžia jas užsidirbti. Paperkamas valdininkas švelnina negatyvius intervencionizmo padarinius. Nepaperkamas valdininkas ir kovotojas su korupcija įtvirtina tuos negatyvius padarinius. 'Doras' valdininkas šioje sistemoje yra blogiau už 'nedorą'. Beje, vėl matome, kaip neteisėti įstatymai (p.216 rastumėte įstatymų klasifikaciją į 3 grupes pagal J.Hospersą) apverčia moralinių kategorijų prasmę.
Traktuodami korupciją daugiausia kaip neteisėtų ir todėl žalingų įstatymų padarinį, M.Rothbardas ir
D.Osterfeldas ją teisiną visais atvejais, išskyrus tuos, kai ji pati yra agresijos prieš asmenį apraiška. Jeigu asmuo išsiperka iš įstatymo, kuris pats žeidžia nuosavybės teises, jis nedaro nusikaltimo, tačiau jeigu jis, pavyzdžiui perka įstatymą, kuris šią teisę žeidžia, jis daro nusikaltimą. Pirmuoju atveju turime reikalą su GYNYBINE korupcija, pastaruoju - su AGRESYVIA korupcija. Pamatine teisingumo prasme nusikalstama yra tik agresyvioji, ne gynybinė korupcija. Kovotojai su korupcija, painiodami reiškinio priežastį su padariniu, tik įtvirtina blogybę, kuri tą reiškinį sukelia. Aklai gindami 'įstatymo šventumą' jie dažniausiai faktiškai gina intervencionizmą, nors būtent intervencionizmas yra pirmoji korupcijos priežastis (Klasikinėje 1978m Rose-Ackerman, S., korupcijos studijoje mėginama politinės sistemos ydingumą aiškinti korupcijos įtaka ir kita vertus, korupciją aiškinti kaip politinės sistemos ydingumo padarinį. Pasiliekant legalistinės teisinės koncepcijos ribose šis ydingas ratas yra neišvengiamas. Sprendimo esmę glaustai formuluoja G. Beckeris, ekonomikos Nobelio premijos laureatas: "Korupcija plinta tada, kai valdžia skverbiasi į visas ekonominio gyvenimo sritis." - "To Root Out Corruption, Boot Out Big Gorvenment," (Business Week, 31 Jan 1994, p.18) )
Politinė ekspansija į privačius santykius, nuosavybės teisių ribojimas, 'nusikaltimų be aukų' atsiradimas,
valdžios gedimas ir korupcija - visa tai yra vienos ir tos pačios priežastinės grandinės grandys, kurios pirmoji grandis yra nepagarba nuosavybei, kurią reiškia pats įstatymas." -
Mechanizmas,kurio teisėsaugai trūksta 6) Patikrinimai
(Vėlgi tai nebus įprastas skaitalas. Skaitytojui gali atsirasti pasiūlymų greitų atmetimo reakcijų... Jei nesunku suformuluokit mintis, kurios kyla, komentare. Būčiau dėkingas)
Prie "demokratijos" monopolinės teisėsaugos sistemos atrodo visai normali kontrolierių teisė tikrinti ką norima (keliuose,versle...). Nelabai kam rūpi tikrinamojųjų(vėlgi laikykime,kad 90% kenčia dėl 10% tikrų nusikaltėlių) sugaišintas laikas ir kiti praradimai. Juk rodos kaip kitaip.
Kada vyktų nusikaltimų kontrolės demonopolizacijos procesas ir atsirastų galimybės privatiems kontrolės elementams, būtų galima įjungti žaidimo "rizika nepagauti" elementus. Privatūs kontrolieriai galėtų tikrinti, tačiau nepagavus, jiems turi atsirasti pareiga vienokiu ar kitokiu būdu atsilyginti tikrinamąjam už "nesėkmingą" patikrinimą. Tai galėtų būti bonusų sistema (patikimumuo reitingui kylant, didėtų ir atlygio tikrinamąjam , tikrinimo rėmėjų nuolaidos.
Tokiu būdu atsirastų iniciatyvos automatinams tikrinimams, geresnei įtarimų analizei ir kitokiam kontrolės efektyvėjimui. Technologijos progresuoja labai sparčiai. Kiek blogiau, kad teisinė bazė yra palanki nusikaltimų kontrolės monopoliui ir blokuoja iniciatyvas efektyviai nusikaltimų kontrolei ir iš to išplaukiančioms kitoms pasekmėms.
Manau siūlau daugiau demokratijos, pagarbos žmogui, nei dabar turime. -
Visuomeninė Tvarka...1) Pasitikėjimas
Nauja Blogo rašinių seriją daugiausia pagal šiam blogui atsirasti daug įtakojusią Algirdo Degučio monografiją "INDIVIDUALIZMAS IR VISUOMENINĖ TVARKA"
...Dar vieną problemos aspektą taikliai formuluoja M. Tayloras. Argumentai, kuriais
grindžiamas valstybės būtinumas, remiasi įsitikinimu, jog individai negali savanoriškai
bendradarbiaudami apsirūpinti bent jau tokiomis elementariomis gėrybėmis, kaip asmens ir
nuosavybės sauga. Valstybės įsikišiamas esąs būtinas tam, kad visuomenėje atsirastų
reikiamas tokių gėrybių kiekis. Tačiau toks kišimasis kuria paradoksalią padėtį: “kuo
daugiau valstybė šio pobūdžio sumetimais kišasi į privačių santykių sritį, tuo labiau ji
tampa ‘reikalinga’, ‘būtina’ ir ‘neišvengiama’, nes pozityvūs eksternalitetai -
savitarpio parama ir savanoriškas bendradarbiavimas - silpnėja ir atrofuojasi valstybės
globoje, tačiau jie atsiranda ir stiprėja tokiai globai nesant. Tad valstybė pati sukuria
sąlygas, kurios tariamai ją daro būtiną. šiuo požiūriu, valstybė veikia kaip narkotikas:
kuo daugiau mes jos turime, tuo labiau ji mums tampa ‘reikalinga’ ir tuo labiau tampame
nuo jos ‘priklausomi’."
Ir vis dėlto, kaip rašo A. de Jasay, “įsitikinimas, jog nuosavybės saugą garantuoja
kolektyvinė visuomenės pastanga, yra įleidęs gilias šaknis į pošvietėjišką sąmonę.
Dauguma tų, kurie dalyką svarsto, ... yra įsitikinę, jog visuomenė yra pirmesnė už
nuosavybę, o valstybė pirmesnė už ‘rinką’. šis įsitikinimas ir jam giminingas kitas
nepamatuotas įsitikinimas, jog nuosavybė ir savanoriški mainai negalėtų egzistuoti be
išankstinės ‘institucinės infrastruktūros’, konstruojamos kaip Hobbeso visuomeninė
sutartis, implikuoja vienas kitą. ... Jie racionalizuoja pamatinę politinio žmogaus
nuostatą - traktuoti privačios nuosavybės sistemą kaip nebylų kontraktą, pagal kurį
‘visuomenė’ teikia savininkams jų valdų saugumą mainais įgydama lemiamą žodį perskirstant
nuosavybę bei jos vaisius.”
Pamėginkime dar kartą įsigilinti į problemą, kuri gimdo šiuos etatistinius įsitikinimus.
Beveik kiekviena transakcija rinkoje numato tam tikrą pasitikėjimo elementą. Mainai
paprastai vyksta taip, kad viena pusė būna įvykdžiusi savo įsipareigojimą kitai pusei
savojo dar neįvykdžius. Penktadienis atiduoda Robinzonui žuvį ir po to iš gauna gabalą
elnienos. Per laiko tarpą, kuris skiria žuvies atidavimą nuo elnienos gavimo, jis
visiškai priklauso nuo Robinzono ‘sąžiningumo’. Jis reiškia jam pasitikėjimą (suteikia
pirmykštį ‘kreditą’). Kaip galimos tokios transakcijos? Juk, kaip atrodo, turime visus
‘kalinio dilemos’ bruožus. ‘Nesąžiningumas’ turėtų būti dominuojanti strategija, nes
būdamas nesąžiningas - neatiduodamas elnienos už suderėtą žuvį - Robinzonas išsaugotų
savo elnieną ir dar gautų Penktadienio žuvį. Sąžiningumas tokioje situacijoje reikštų
nuostolius ir, vadinasi, kaip elgesio strategija ilgam neišsilaikytų. Praktiškai tai
reikštų, jog mainai baigtųsi arba, tiksliau, net neprasidėtų - kiekvienai pusei
suvokiant, jog darydama pirmąjį žingsnį ji praloš. Visa potenciali abipusė mainų nauda
liktų nerealizuota.
Taip įsivaizduotos situacijos atžvilgiu Hobbesas ir vėlesnioji politinė mintis postuluoja
egzogeninio įsikišimo būtinybę - turi būti išorinė jėga (karalius, suverenas, valstybė),
kuri laiduotų sandėrių tęsėjimą. Esą be tokio įsikišimo sandėriai - faktiškai, beveik
visi mainai - būtų negalimi. Kitaip sakant, be nuosavybės ir kontraktų egzogeninės saugos
būtų negalima pati rinka. Bent jau minimali valstybė dedukuojama (įteisinama) kaip šios
problemos sprendimas, kartu pateikiant šią dedukciją kaip įrodymą, jog valstybė
‘pirmesnė’ už rinką.
Deja, kaip jau matėme, šio sprendimo naivumas bado akis. Suverenas netampa sąžiningas tik
todėl, kad iš jo tikimasi sąžiningumo ar dėl to, kad jis privalo būti sąžiningas. Jis
veikiau pats tampa papildoma problema šalia problemų, kurios kyla Hobbeso pirmykštėje
situacijoje. Taigi, turi būti galimas endogeninis problemos sprendimas individualaus
racionalumo lygmenyje. Panašiai kaip pinigai, kurie atsiranda individams sprendžiant
‘norų abipusio atitikimo’ problemą, mainų ir kontraktų saugos problema turi turėti
individualistinį sprendimą. Tokio sprendimo galimybę liudija jau pats faktas, jog
‘turgus’ ir, vadinasi, bent jau rudimentinė kontrakto institucija atsiranda net ten, kur
valstybinė deda pastangas užkirsti kelią jo atsiradimui.
Vieną tokio sprendimo galimybės įrodymą pateikia R. Axelrodas. Anot R. Axelrodo,
pasikartojančiose ‘kalinio dilemos’ situacijose išlošio strategija yra ne ‘nesąžiningumo’
strategija, bet ‘tit for tat’ strategija, kurią jis apibrėžia taip: ženk pirmas žingsnį į
bendradarbiavimą ir po to atsakyk taip, kaip į jį atsako partneris. Kodėl tai yra išlošio
strategija? Tie, kurie vadovaujasi šia strategija, laimės prieš ‘nesąžininguosius’, nes
santykiuose su jais jie nepraloš daugiau nei nesąžingieji santykiuose su nesąžiningais,
tačiau jie išloš visą tą naudą, kurios netenka nesąžiningieji nesąžiningai elgdamiesi su
visais. Tad grynai individualios naudos sumetimais bus pasirenkama strategija, kuri
eliminuos nesąžinguosius iš žaidimo. Mainų atveju tai reiškia, jog tas, kuris darys pirmą
žingsnį mainuose ir reaguos į atsaką simetriškai, visada laimės prieš tą, kuris mėgins
gauti vienpusę naudą. Jis gaus savanoriškų mainų naudą, kurios negaus nesąžiningasis. Dar
paprasčiau, jis taps turtingesnis už nesąžiningąjį. Kadangi šis jo laimėjimas bus
pavyzdys ir pagunda kitiems, jo strategija, tit for tat strategija, bus imituojama ir
taps dominuojančia. Apdairaus, ‘kieto’ sąžiningumo strategija - geriausia
maksimizuojančio individo strategija - dėl savo sėkmės burs aplink save individus, kurie
laikosi tokios pat strategijos. Spontaniškai klostysis tie santykiai, kuriuos apibūdina
rinkos terminas. “Tad, - anot R. Axelrodo, - abipusis bendradarbiavimas gali atsirasti
egoistų pasaulyje be jokios centralizuotos kontrolės, pradedant saujele individų, kurie
remiasi abipusiškumo nuostata.”
( lls.lt/library/degutis/nuosav_istatymai2.htm ) -
LTCP examples. 1) ''MAXIMA'' 5 litų premija
Pagaliau pradedu naują skyrelį ir pateiksiu tikrą pavyzdį, nes pirmieji du buvo labiau iniciatyvos nei finansines motyvacijos pavyzdžiai. O tai ir yra didesnis šio blogo tikslas. Skyrelyje stengsiuosiu parodyti Pasaulyje jau egzistuojančius arba pritaikomus privačios iniciatyvos įtraukimo į nusikaltimų kontrolės verslą pavyzdžius. tai padės lengviau suprasti,ką aš teoriškai aprašinėju ir galbūt su bendraminčiais įsitraukti į šių idėjų platinimą.
Nors ir džiugu, kad šis pavyzdys yra lietuviškas, tačiau man rodos, kad jis greičiausiai bus išnykęs (greičiausiai dėl technologijos patobulėjimo, kas leido išvengti tokią klaidų).
Turbūt pamenat Kaip prieš bent 2-3 metus parduotuvių MAXIMA tinkle prie kasų būdavo daugmaž tokio pobūdžio skelbimas, jog jei pastebėsite kainos neatitikimą čekyje, mes kompensuosime permoką ir dar gausite 5 Litų atlygį už tai. Taigi MAXIMA įdarbino kiekvieną iš mūsų, tokio tipo klaidoms taisyti, materialiai skatindama už suteiktą informaciją. Kiekvienas mūsų galėjom tapti mini-prižiūrėtojais. Be jokios prievartos ir be jokių pareigų pasiskirstymo (kai teisė kontroliuoti ir rinkti baudas priskiriama institucijai, taip monopolizuojant prižiūrėjimo rinką )
Ar tai smulkmena ar ne tai būtų kita tema, bet svarbiau, kad šis tinklas šia iniciatyva man pademonstravimo bent vieną patikimumo momentą, ko neturėjo konkurentai. MAXIMA pati sau įsisteigė savikontrolės sistemą tai problemai. O kodėl nepagalvota apie kitas problemas? Galiojimo laiko, produkto kokybės (identifikuojant nekokybiškas prekės siuntas, transportavimo bėdas ir t.t. greičiau nei apie blogumus iš pykčio (nes realiai nėra daugiau dėl ko!) pradės rašyti laikraščiai ar kokį naują reguliavimą pradės kurti oficialiai kontroliuojantys pareigūnai.
Dar pasakysiu, kad man pačiam netgi pavyko tokią premiją gauti. Ir susidomėjęs tuo aš netgi išmasčiau, kad labiausiai turėtų tokių klaidų pasitaikyti ten kur būdavo dedamos akcijinės kainos. Bet mano keliai su Lietuva išsiskyrė ir labai gaila kad negaliu pakomentuoti ar mano idėja būtų pasiteisinus
Prašome palaukti...
