Dienoraštis 25

  • Kas čia žmogiška, o kas gyvuliška ?










  • Damoklo kardas

    IV a. Sicilijoje, Sirakūzus valdė tironas Dionisijus. Būti tironu, vykdyti diktatorišką valdymą išties nebuvo lengvas uždavinys, tad ir nenuostabu, kad šis diktatorius buvo pastoviai susirūpinęs ir vaikščiojo nuolatos paniuręs. Todėl jam reikėjo pramogų, reikėjo, kad jį kas palinksmintų ir prablaškytų. Tuo metu tam puikiai tiko teatralizuoti vaidinimai, kurie dramos, komedijos ir veidmainiško pataikavimo pagalba pakeldavo karaliui nuotaiką. Ir niekas taip gerai nebuvo įvaldęs šio meno, kaip dvariškis Damoklas. Tai buvo didis optimistas, plačių pažiūrų filosofas puikiai mokantis įsiteigti karaliui ir tuo pat metu galintis pašiepti šio susirūpinimą.
    Taigi su laiku praktišką Dionisiju pradėjo erzinti šis nepriklausomas Damoklo elgesys, tas optimizmas kuris tryško iš šio žmogaus.
    Taigi kartą Dionisijus kaip byloja legenda pakvietė Domoklą pas save į puotą, pasodino garbingoje vietoje, sunkiame, pritvirtintame prie žemės krėsle, virš kurio kabojo didelis aštrus kardas, tesilaikantis tik ant vieno, plonyčio,galinčio bet kurią akimirką nutrukti siūlelio. Tai buvo užuomina Damoklui, kad šis tuo metu kai linksminsis niekada nepamirštu, kad pavojus kabantis virš jo galvos gali bet kuria akimirka jį užgriūti...
    Šiandien mes galime džiaugtis, kad esame sveiki, kad mus supa artimi mums žmonės, kad mūsų stalas gausiai nukrautas maistu, kad esame gerbiami, bet apsižvalgę aplink mes suvokiame tuo pat metu pasaulyje, kuriame gyvename, ašaros niekada nenustoja bėgusios, ligoninės niekada neištuštėja, kalėjimai visada perpildyti, tarp tautų nuolat kyla konfliktai, televizijos naujienos perpildytos pranešimais apie terorizmą, skandalus, skyrybas, badą, narkomaniją, apie avarijas keliuose , apie katastrofas ir kataklizmas vykstančias gamtoje ....
    Taigi čia mūsų planetoje, kurioje gyvename, kurioje yra tiek grožio bei nuostabių dalyku, kurias galime pasidžiaugti....tuo pat metu virš mūsų galvų nenustoja kabojęs Damoklo kardas primenantis, kad vieną akimirką viskas gali netikėtai ir negailestingai pasikeisti...

  • Delfinai -vieni jais rūpinais, kiti juos žudo







    xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx





  • Kaip Dievas leido tokiai baisybei įvykti?

    Gal kartais teko gridėti, apie Billi Grem'o dukters dalyvavimą pokalbių laidoje, kurio pagrindinė tema buvo Rugsėjo 11-osios teroristinis aktas JAV.
    Pokalbių laidos vedėja Džein Kleison uždavė klausimą: Kaip Dievas leido tokiai baisybei įvykti?
    Anna Grem atsakė labai išsamiai ir blaiviai. Ji pasakė:
    Aš tikiu, kad Dievas, lygiai kaip ir mes, sielojasi dėl to, kas įvyko. Tačiau mes patys metai iš metų vijome Dievą lauk iš mūsų mokyklų, iš mūsų valdžios, iš mūsų gyvenimo. Ir aš manau, kad Dievas, pats būdamas džentelmenu, tiesiog atsitraukė. Ar galime mes tikėtis iš Dievo palaiminimo ir apsaugos, jei patys tuo tarpu reikalaujame, kad Jis mus paliktų?
    Prisiminkime.
    Man atrodo, kad viskas prasidėjo tada, kada Medlin Miureij O'Chara (neseniai ji buvo nužudyta) pareiškė, kad mokykla ne vieta maldai. Ir mes tarėme: "Gerai".
    Poto kažkas pasakė, kad mokykloje geriau neskaityti Biblijos (Knygos, kurioje mokoma: Nežudyk, Nevok, Mylėk artimą, kaip patį save!). Ir mes tarėme "Gerai".
    Kiek laiko praėjus Dr. Bendžaminas Spokas pasakė, kad mums nedera savo vaikams taikyti fizinės bausmės, kada jie blogai elgiasi, nes tuo mes pakenksime jų mažoms asmenybėms - mes galime pakenkti jų savigarbai (Dr. Spoko sūnus nusižudė). Ir mes atsakėme: "Jis specialistas ir žino, apie ką kalba". Taigi, ištarėme "Gerai".
    Poto kažkas pasakė, kad mokytojai ir direktoriai neturi teisės bausti mūsų vaikų. O mokyklos administracija kuo griežčiausiai uždraudė savo mokytojams netgi prisiliesti prie nusikaltusių mokinių, nes jai nereikalinga neigiama reklama ir juo labiau ji nenori atsakyti už tai teisme (yra didelis skirtumas tarp bausmės ir tvirkinimo, išpėrimo, žeminimo ar mušimo). Ir mes atsakėme "Gerai.
    Po visko kažkas pasakė: "Leiskime mūsų dukterims daryti abortus, jeigu jos šito nori. Joms netgi nereikės to pasakoti savo tėvams". Ir mes atsakėme "Gerai".
    Tada kažkoks protingas mokyklos tarybos narys pasakė: "Berniukai visada yra berniukai ir visada tuo užsiėminės. Taip kad, duokime mūsų sūnums tiek prezervatyvų, kiek jie nori, kad jie galėtų linksmintis, kaip jiems patinka. O mums neteks pasakoti jų tėvams, kad prezervatyvus jie gavo mokykloje". Ir mes atsakėme "Gerai".
    Poto kažkas iš mūsų išrinktos aukščiausios valdžios pasake, kad nesvarbu, kas vyksta mūsų asmeniniame gyvenime, jei mes gerai atliekame savo darbą. Ir, sutikdami su tuo, mes pasakėme, kad mums nesvarbu, kas (įskaitant ir prezidentą) kuo užsiima asmeniniame gyvenime, jei mes turime darbus ir ekonomika tvarkoje.
    Tada kažkas pasakė: "Spausdinkime žurnalus su nuogomis moterimis ir vadinkime tai sveiku praktiniu išaukštintu moters kūno grožio vertinimu." Ir mes pasakėme "Gerai". Tada kaikurie su tokiu aukštu vertinimu žengė toliau ir ėmė publikuoti nuogų vaikų fotografijas, netgi talpindami jas Internete. Ir mes pasakėme: "Gerai, jie turi žodžio laisvę".
    Po visko, pramogų industrija tarė: "Darykime filmus ir teleprogramas, propaguojančias prievartą, šventvagystę, piktžodžiavimą, uždraustą seksą. Įrašykime muziką, skatinančią vartoti narkotikus, skatinančią išprievartavimus, žmogžudystes, savižudybes ir satanizmą". Ir mes atsakėme: "Tai viso labo pramoga, neigiamo efekto ši muzika neneša, niekas į ją rimtai nežiūri, taip kad, galite tęsti taip ir toliau".
    O dabar mes klausiame savęs, kodėl mūsų vaikai neturi sąžinės, kodėl ji negali atskirti blogo nuo gero, kodėl jie nesusimąsto, žudo nepažįstamus, savo bendraklasius ir patys save. Galbūt, jei mes rimtai ir giliai susimąstysime, tai galėsime tai suprasti. Aš manau, kad čia veikia taisyklė: "Ką pasėsi, tą ir pjausi".
    Vienas jaunas žmogus rašo: "Brangus Dieve, kodėl Tu neišgelbėjai mažos mergaitės, kuri buvo nužudyta savo mokyklos klasėje? Nuoširdžiai tavo, susirūpinęs studentas". Štai atsakymas: "Brangus susirūpinęs studente, Manęs į mokyklą neįleidžia. Nuošidržiai tavo, Dievas".
    Juokinga, kaip lengva žmonėms atsikratyti Dievo, o poto stebimės, kodėl pasaulis virsta pragaru.
    Juokinga, kada mes tikim tuo, ką sako laikraščiai, ir abejojame tuo, ką sako Biblija.
    Juokinga, kad visi nori patekti į dangų, tuo tarpu netikėdami, negalvodami, nekalbėdami ir nedarydami nieko iš to, ko moko Biblija.
    Juokinga, kada kažkas sako "Aš tikiu Dievu", bet pats seka paskui šėtoną, tarp kitko, taip pat tikintį Dievu.
    Juokinga, kad mums taip lengva teisti, ir taip sunku kai teisia mus kiti.
    Juokinga, kai elektroniniu paštu išsiuntinėti juokeliai išplinta šviesos greičiu, tačiau prieš išsiųsdami toliau pranešimą, kuriame kalbama apie Dievą, žmones dukart pagalvoja.
    Juokinga, kad viskas nepagarbaus, grubaus, gašlaus ir vulgaraus ramiai sau talpinama Internete, o mokyklose ar darbo vietoje neįmanoma atvira diskusija apie Dievą.
    Juokinga, kad galima būti "visomis rankomis už" Kristų sekmadieniais, bet likti nepastebimu krikščionimi visą likusią savaitę.

  • Tiesiog aplinkybės ar vaikiškas tikėjimas ?!

    Vieną šaltą žiemos rytą mes su žmona skubėjome į darbus, tad paprašėme jos mamos, kad ši paimtų pas save pasaugoti dukrą, o sūnų nuvestų pabūti pas mano močiutę. Močiutės buvo operuotos kojos, tad ji vaikščiodavo pasiremdama ramentais. Dukrai tuo metu buvo 7m. , o sūnui 4metai. Taigi uošvienė paėmusi vaikus atvedė juos pas močiutę, kuri gyveno daugiabučio penktame aukšte. Kol moterys tarpdury šnekučiavosi sūnus nusirengė. Kai uošvienė jau išeidinėjo, sūnus išbėgo į laiptinę, kad atsisveikintų su seserimi. Močiutė išėjo iš paskos. Ir moterys vėl kažką pradėjo šnekėti. Tada sūnus pagalvojęs, kad yra negerai leisti šaltį į namus nusprendė uždaryti duris. Ir uždarė. O užraktas duryse buvo toks, kuris pats automatiškai užsirakina.
    Taigi situacija .., ankstyvas rytas, visi darbuose ( darbai už miesto ribų ), stovi uošvienė su mano dukra, stovi močiutė su vienu chalatu pasirėmusi ramentais ir stovi sūnus, apsirengęs marškinėliais ir prieš juos užtrenktos buto durys. Visų žvilgsniai nukrypsta į mažylį: „ Ką tu pridarei ?“ .
    Pirma išsigąsta dukra ir su ašaromis akyse klausia:“ Tai ką dabar darysim?“
    Telefono nėra , o jei jis ir būtų tai vis tiek niekas atmintinai nepamena numerio...Moterys pradeda panikuoti...
    Ir staiga sūnus sako: „ Aš tuoj viską sutvarkysiu!“
    -...?!
    Taigi jis laiptinėje atsiklaupia ant prie durų patiesto kilimėlio, susideda delniukus ir pakėlęs galvą į viršų sako:“ Dieve, atrakink duris, Jėzaus vardu, amen!“ , tada atsistoja ir sako : „ Tuoj atrakins “
    Taigi moterys žiūri į šį naivų vaiko elgesį ir nežino ar čia juoktis ar verkti...
    Staiga laiptinės apačioje pasigirsta kaip kažkas trinkteli lauko durimis, ir visi pamato, kaip šnopuodamas lipa laiptais mano tėvas . Pasirodo jis nuvažiavęs į darbą pastebėjo, kad nepasiėmė svarbių darbo dokumentų, kuriuos prieš dieną buvo palikęs pas mano močiutę, kai buvo atėjęs jos aplankyti. Taigi dabar jis užlipęs laiptais netikėtai jam pačiam, aptiko krūvą už durų stovinčių žmonių, kurie su nuostaba į jį žiūrėjo. Kai tėvas atrakino duris, mano sūnus žengdamas vidun lyg tarp kitko ištarė: „Juk sakiau, kad viską sutvarkysiu! “
    Taigi, gal tai kas įvyko tėra tik taip susiklosčiusios aplinkybės, o gal vis tiktai, čia ir pasireiškė tas paprastas, nuoširdus vaikiškas tikėjimas :)
    Tuomet vaikai atrodė taip:

  • Santykiai

    Jei mes suvokiame, kad mūsų santykiuose atsiradusi problema slypi mumyse, kad būtent mes nešame atsakomybę, kodėl susidarė tokia situacija, tada suprantame, kad būtent mums ir reikia ieškoti išeities iš susidariusios padėties...
    (paskaita - lietuviu kalba)

    1 dalis: http://lt.netlog.com/go/explore/videos/videoid=...-
    2 dalis: http://lt.netlog.com/go/explore/videos/videoid=...-
    3 dalis: http://lt.netlog.com/go/explore/videos/videoid=...-
    4 dalis: http://lt.netlog.com/go/explore/videos/videoid=...-
    5 dalis: http://lt.netlog.com/go/explore/videos/videoid=...-
    6 dalis: http://lt.netlog.com/go/explore/videos/videoid=...-

  • Laiko valdymo menas

    Kur ir kaip leidžiame laiką ?
    Kaip tinkamiau išnaudoti laiką, kad įgyvendintume savo tikslus, svajones ir norus?
    Jei jus domina šie klausimai, tada ši paskaita gali būti jums įdomi:
    http://lt.netlog.com/go/explore/videos/videoid=...-
    http://lt.netlog.com/go/explore/videos/videoid=...-
    http://lt.netlog.com/go/explore/videos/videoid=...-
    http://lt.netlog.com/go/explore/videos/videoid=...-
    http://lt.netlog.com/go/explore/videos/videoid=...-
    http://lt.netlog.com/go/explore/videos/videoid=...-

  • Kur mes rasimės, kai mirsime ?

    Kiekvienas žmogus suvokia, kad šioje žemėje mes gyvename laikinai ir kad galiausiai mirsime, tad kas gi mūsų laukia po to? Moksliniais metodais į šį klausimą atsakymo gauti negalime, tad lieka vienas ar kitas tikėjimas kylantis iš įvairių religinių mokymų ar supratimo. Beveik visos pasaulio religijos teigia, kad po mirties žmogaus siela atsiskiria nuo kūno ir tęsia gyvenimą kažkokioje palaimintoje arba prakeiktoje vietoje (rojuje arba pragare ) arba mokoma, kad siela pereina į kitą atgimimo lygį (reinkarnacija).
    Šiuo pasisakymu aš nesiekiu kažkam kažko įrodyti, ar primesti savo supratimo, aš tiesiog noriu parodyti, kas apie tai yra parašyta Biblijoje. Jei bus kitų nuomonių šiuo klausimu, paremtų kitokiu Šv. Rašto supratimu, su malonumu į tai pasigilinsiu ir galėsim tai aptarti. Kviečiu neskubėti priimti, neskubėti atmesti, bet tikrinti ir apmąstyti :)
    Cituojamas Šv. Rašto eilutes galite pasiskaityti adresu:http://www.google.lt/url?sa=t&source=web&a...
    Kad galėtume kalbėti apie sielos būseną po mirties, pirma, manau, mums reiktų pažvelgti, ką visumoje Šv.Raštas moko apie žmogaus sandarą. Pr 2:7 Parašyta : „Tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves( “ruah”-dvasią) gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo (“Nefeš“-siela )gyva būtybe.“
    Taigi čia pašyta: Dievas paėmė cheminių elementų, materijos ir iš jos padarė žmogui fizinį kūną. Tada jis į šį kūną įkvėpė gyvybę “Ruah”- dvasią , dar kitaip tariant gyvenimo energiją, ir taip žmogus tapo gyva, mąstančia ir jaučiančia būtybe „Nefeš“ -siela t.y. Dievas nepridėjo sielos kaip dar kažko trečio, bet iš šių dviejų substancijų -kūno ir dvasios sąjungos, padarė sielą t.y. gyvą žmogų. Daugelis žmonių skaitydami šį tekstą yra neatidūs ir teigia, kad čia mokoma,jog kūnas +dvasia+siela tai ir yra žmogus. Bet čia parašyta: kūnas +dvasia=siela( gyvas žmogus).
    Kad lengviau būtų suvokti, pažvelkime į pvz.: sakykime, kad kūnas tai yra elektros lemputė, dvasia- tai elektros energija, o sklindanti šviesa- tai elektros lemputės ir elektros energijos sąjungos rezultatas.

    Kas nutinka žmogui mirus? Mok 12,7 parašyta : "Dulkės( kūnas) sugrįš į žemę, kur kadaise jos ir buvo, o Gyvybės alsavimas ( dvasia)- pas Dievą, kuris jį davė. "
    Ir taip po mirties kūnas suyra, dvasia –gyvybės energija- grįžta pas Dievą, o mąstančio žmogaus (sielos) nebelieka, ji miršta . ( Ps 146:4 ; Iz 38:18,19 ; Mok 9:5,6,10)
    Biblija, gyvą žmogų, aprašo kaip kūno, dvasios ir sielos visumą. Nes kūnas be dvasios- lavonas, dvasia be kūno – nesąmoninga energija, o siela be kūno ar be dvasios- išvis nustoja egzistuoti .
    Žodis „Ruah“ -dvasia Senajame Testamente yra pavartotas 379 kartus, o Naujajame Testamente “Pneuma”- dvasia- 385 kartus, bet niekur neužsimenama, kad dvasia gali veikti savarankiškai, be kūno ( Ps 104,29 ; Mok 3: 19,20 ; Pr 7,22 ).

    Žodis "siela" Senajame Testamente “Nefeš” pavartotas 745 kartų , o Naujajame Testamente žodis “Psihe”- 105 kartų, bet niekur nekalbama, kad siela yra nemirtinga arba, kad ji gali gyventi be kūno ir dvasios. ( Apd 2:41- prie jų prisidėjo apie tris tūkstančius sielų); (Eze 18:4- siela kuri nusideda, turės mirti)
    Nemirtingas yra tik Dievas (1Tim 6:16), žmogus nemirtingumą gaus tik po antrojo Jėzaus sugrįžimo (1Kor 15:53,54) , kada jo gendantis kūnas bus pakeistas negendančiu (1Кor 15:53,54 ; 1Tes 4:13-18 )
    Vadinasi, jei žmogui mirus jo nebelieka, tai žmogus po mirties ir jokioje būsenoje ar formoje nebegyvena

    Liuciferis per gyvatę, dar Edeno sode, Ievai pabandė įteigti, kad mirtis- tai ne visiškas išnykimas ( Pr3:4), bet tai tik perėjimas iš vienos egzistavimo būsenos į kitą. Tačiau tai buvo priešinga Dievui, kuris aiškiai pasakė: ”už nuodėmę mirsite“ (Rom 6:23).
    Biblijoje kalbama apie dvi mirtis( Apr 20:11-15) : pirmoji mirtis- tai Adomo nuodėmės pasekmė visai žmonijai(Rom 5:12) (štai kodėl miršta niekuo nekalti kūdikiai, netgi motinos įsčiose) ir antroji mirtis, kuri bus įvykdyta po prisikėlimo ir teismo, ugnies ežere, kaip galutinis sunaikinimas neatgailavusiems už savo nuodėmes žmonėms.
    Pirmoji mirtis Biblijoje dažnai yra prilyginama miego būsenai, t.y. būsenai, kada žmogus sąmoningai nedalyvauja vykstančiuose pasaulyje įvykiuose ( Job 14:10-12; Mok9: 5,6,10 ; Psl 6:6; Jn 11:11-14 ;Job 3:11-18: 1Кor15:6; Iz 38:18,19; 2 Kar 22:20 )
    Pirmosios mirties prilyginimą miegui Biblijoje aptinkame daugiau nei 50 kartų.
    Antroji mirtis- tai galutinis nuodėmės ir visko, kas su ja susiję, sunaikinimas ugnies ežere. (Apr 20:11-15)
    Pratesimas pirmajame komentare...

  • Patriotiška stovykla vaikams

    Krikščioniškų Karių Gerovės Namų organizuotos stovyklos vaikams akimirkos...









  • Gražios ir pamokančios istorijos

1 2 3

Dienoraščio žymos

Rodyti visas žymas