No_Angel37
Patikimumas vaikinas - 37 metų, Lietuva
- Draugai |
- Svečių knyga
- | Nuotraukos
- | Blog'as
- | Prekiniai ženklai
- | Grupės
- | Vaizdo klipai
- | Šūksniai
- | Nuorodos
- | Tik programos
Blog'as 35
-
Batonas, eilė ir suvokimas
Taip jau tas gyvenimas suręstas, kad negali pasirinkti nei laiko, nei aplinkybių tam, kad tave aplankytų dėdė suvokimas. Ir kas įdomiausia, kad tai dažniausiai nutinka labiausiai apgailėtinomis gyvenimo akimirkomis.
Bet šiandien stovint eilėje ir laukiant kol kasininkė išmuš 2.29 Lt į kasą už batoną ir aš jai paduosiu paskutinius savo tris litus, mane gi netikėti sugalvojo aplankyti supratimas.O gi netikėtai atsakiau sau į klausimą “Kodėl gi aš geriu?(saikingai dažniausiai )”. Viskas labai paprasta. Gyvenant blaivą gyvenimą mane labiausiai kankina prasmės nebuvimas. Nesvarbu prasmė ilgalaikė ar trumpalaikė, jos nebuvimas viskame kame (ok, gal aš tiesiog jos nematau, tai dar nereiškia, kad jos ten nėra) mane labai labai labai erzina. O kad nebesierzintum, žmogus, paimi ir tiesiog apsineši. Tada prasmė neatsiranda, bet bent jau atrodo prasminga daryti dalykus, kurie tau tuo momentu sukelia džiaugsmą. O ir džiaugsmą keliančių dalykų atsiranda kur kas daugiau.Tai dabar net pasimečiau… Prasmės kaip tais vis dar ir nėra, džiaugsmo irgi, o atsakymą lyg ir radau.
O dėl svaiginimosi vis sąžinė graužia…. -
Vėl mintys....Naktyje
Mane įkvepia mėnulis. Tas kurio nesimato, tiksliau tamsioji jo pusė. Ką jis slepia? Jis tamsus ir šaltas. Ir naktį gąsdina mane. Nakties gamta tyliai šnabžda: “Jis vienišas, kaip vienišas žmogus. Vieniša bus ir jo kapo vieta.”
Pasaulį palietė tuštuma. Auksiniai stabai mus veda į pražūtį. Jie kuria taisykles, dogmas. Net mirusius pradėjom slėpti nuo akių, deginti, kad niekada netektų jų dar kartą pamatyti. Aš irgi noriu būti sudegintas, kad nepalikčiau jokio prisiminimo. Barbarai prisilietė prie mūsų sielų, jie veda į pražūtį, o jų sąjungininkas – mėnulis!
Juodi medžių siluetai. Jų šakos siekia apkabinti mus.O įžūlūs varnai bučiuoja akis. Aš atsiduosiu. Netekęs akių nematysiu to siaubo. Bet išgirdęs klykiančių žmonių balsus aš nepasiduodu, kovoju. Kova su vaiduokliais, oligarchais, monopolistais, paklydusiomis dvasiomis. Jie kuria tuštumą, atima iš mūsų tikėjimą, daro bedvasiais, besieliais. Mes kaip vudu lėlės, marionetės, tampomos už virvučių ir kenčiančios adatų dūrius.Angelai demono akimis laukia mūsų, kol palūšim. Tada jie galės paragauti mūsų kraujo.
Kas mums svarbu? Ar dar liko bent kas? Kraupi sistema, bet kovoti su ja reikia.
Išnykit baisūs demonai! Raganiai ir velniai! Blogio sėklos nešėjai! Jų kerai ir nuodai apsėdo mus, mes niekas – juoda tuštuma…
Kas liko svarbu?
P..S
Tai mintys apie nudvasintą šiuolaikinę visuomenę, tuščias sielas, praradusias visas vertybes.
Vienišumas. Interaktyvus bendravimas. Puikybė. Tuštybė. Net šventės prarado savo dvasią. Pirkimas. Pirkimas. Pirkimas. Begalinė pasiūla. Savanaudiškumas. Butaforija. Prabangos prekės. Socialinis nuosmukis. Dvasinis praradimas. Melas. Valdžios troškimas. Kaukės. -
Mintys naktyje....
Gyveni naktį – negyveni dieną . Kol saulė nenusileidžia, tol jautiesi apsnūdęs, pavargęs ir neveiklus. Lauki kol nusileis saulė, miestą pasiglemš naktis ir iš gatvių dings “normalūs ” žmonės…Kai gatvėse lieka tik keturi žmonių tipai, prie jų prisijungiu ir aš.
1. Girtuokliai ir valkatos.
2. Linksmuoliai žmogėnai traukiantys namo iš naktinio klubo.
3. Gatvių šlavėjai.
4. Ir tokie kaip aš, pasimetę šioje realybėje, bandantys suprasti kas vyksta, negalintys užmigti nakti ir ieškantys alternatyvių būdų, kaip išreikšti save.
“Kodėl?” paklausiu aš savęs; “Kodėl aš negaliu būti toks kaip visi?”… “Bet juk tai kvaila, tau nebe 13 metų, kad uždavinėtum sau tokius klausimus”. Kai kurie dalykai taip jau sudėlioti, kai kurių gyvenimai tiesiog yra kitokie. Arba jie tokie pat kaip ir visų, bet tie VISI sugeba labai gerai apsimetinėti, jog jų gyvenimai visados slenka normaliai – taip kaip jie suplanavo. Per ilgą laiką sugebėjau susitaikyti, kad arba nemoku slėptis/slėpti arba pas mane viskas šiek tiek kitaip, ir tiesiog nebe užduodamas šitų klausimų gyvenu , taip kaip MAN skirta gyventi. -
Žiupsnelis romantikos
Meilė… tai nesumeluoti žodžiai, kad daugiau nieko gyvenime nereikia… tai raudono vyno taurė, užkandant bučiniu… tai netobuli, bet nuoširdūs žodžiai, kurių į jokias eiles nekeistum… tai pasiutusiai lėtos vienatvės valandos… tai noras stebėti mylimą žmogų valandų valandas… tai noras nubudus įsitikinti, kad tu vis dar šalia… tai noras kartoti MYLIU ir bučiuoti… tai jausmas, be kurio pasaulis praranda spalvas… Kiek kainuoja tavo meilė, tavo džiaugsmas, šypsena…? Kiek kainuoja tavo baimė, tavo skausmas ir aistra…? Aš norėčiau tai nupirkti, kad pamirštum Tu liūdėti… Aš nupirkčiau tavo širdį, kad ji plaktų tik mums dviems… Atiduok man savo sielą, atiduosiu tau save… Dovanok man savo aistrą ir aš geisiu tik TAVĘS… Noriu, kad beprotiškai mylėtum tik mane, kad ta meilė būtų pats gražiausias jausmas pasaulyje, kad tai būtų ypatinga ir neapsakomai gražu bei tyra… Kiekvieną vakarą aš noriu bučiuoti tave, kiekvieną naktį noriu švelniai su tavimi mylėtis… Noriu, kad liestum mano kūną, o aš tavo… Kad aistros sūkuryje susilietumėme į vieną kūną… Kad mūsų širdys pradėtų plakti vienu ritmu, kad gyventume dėl vienas kito… Noriu, kad tik man priklausytų tavo siela… savąją atiduosiu tik tau. Padovanok man savo meilę… ir lūpų bučinį kartu, padovanok man save visą, padovanok man savo meilės naktį, pripildytą saldžios aistros, kad širdis imtų plakti ir nepavargtų niekados… Man trūksta tavo rankų švelnių, tavo lūpų saldžių, tavo kūno šilumos… Man nereikia Atlantidos turtų… Trokštu tik tavo meilės amžinos… Romantiškos vakarienės žvakių šviesoje ant daugiaaukščio namo stogo. Po raudono vyno taurės, žiūrint į saulėlydį apsikeisti bučiniais… O sulaukus vidurnakčio – padovanoti pačią gražiausią žvaigždę tik Tau!
-
Mažoji išpažintis
Užėjo noras pafilosofuoti , tad vėl rašau viešai. taigi… vat tokios temelės gimsta, kai gyvenimas pateikia staigių netikėtumų, sugniuždo iki sielos gelmių ir verčia kaip feniksui pakilt iš pelenų tam, kad vėl iš naujo užkariautum pasaulį. Man likimas visada pateikdavo itin sunkių tramplynėlių ir griovių, bet šį kartelį griovys buvo kiek per gilus, kad pavyktų jo išvengti…na …bet… juk taip tik geriau. Tik žinodamas plėšantį širdgėlos skausmą galiu suprasti ir jausti tikrą ir nuoširdų džiaugsmą. O KĄ DARYTI, JEI GIJIMO PROCESAS ITIN ILGAS IR SUNKUS? JEI AŠARŲ UPELIAI NEIŠSENKA, O SKAUSMAS NESILPSTA? nedaryti nieko būtų per daug paprasta…
Vat šiuo atžvilgiu meilę ir jos pasekmes galim laikyt liga.. tik esmė, jog ji pagydoma, ir net gana lengvai. Tereikia susitaikyti su esama padėtimi ir leistis į naują medžioklę. tik štai susitaikymui pasiekti reikalinga milžiniška kantrybė ir noras pakeisti skausmą nauju džiaugsmu. Tik štai man yra dar viena kliūtelė… aš nemyliu savęs… kaip vienas superinis draugas pasakė, mane betraukdamas iš depresijos ir nusivylimo, kad , be meilės sau negali egzistuoti pats . Ir jis velniškai TEISUS!!! tik problemėlė tame, jog jautus neapykantą sau ilgus metus labai sunku pažvelgti į save iš šono ir rasti teigiamų savybių, bet juk pabandymas nieko nekainuoja. Tad, pirmi mano laisvi žingsniai po ilgos priklausomybės…itin lėti ir nedrąsūs. Bet visada sunkiausi juk būtent pirmieji. Vėliau bus lengviau. Kuriam laikui užsikimšau ausis širdies aimanoms ir įjungiau loginį mastymą. Ir netikėtai suvokiau, – GYVENIMAS TĘSIASI!!
autorė juoda,blogas šiek tiek taisytas -
Kambarys
Kur mūsų pasaulis? Kur mūsų tikrovė? Kur mano laisva valia rinktis?
Ar mes matome savo pasaulį tokį kokį norime matyti ar tiesiog priimame mums, jau prieš ateinant čia, sukurtus gyvenimo modelius?
O kiek iš mūsų susimasto, kokio aš to gyvenimo noriu? Kokias spalvas noriu matyti, kokius jausmus noriu jausti, kokius žmones noriu pažinti? O gal nesusimąstom tik dėl to, kad per daug plačios erdvės apmąstymams, gal per daug dalykų galėtum pakeisti savo gyvenime, gal geriau suversti kaltes tiems kurie mums parinko gyvenimus kuriuos mes gyvename? O gal tiesiog bijom…
Išmesk viską. Išnešk viską iš savo kambario, kurį vadini gyvenimu/savo kasdienybe. Išnešk kompiuterį su svetimais žmonių išgyvenimais aprašomais bloguose, su netikrom naujienom atsirandančiomis naujienų portaluose, su filmais ir vaizdo klipais, kurie tave įkvėpė , padovanoja svetimas fantazijas, leidžia pasvajoti. Manai jau daug atsisakei išnešęs kompiuteri? Išnešk garso sistemą. Išnešk visą muziką kuri tave nuolatos lydi reklamų takeliuose, klubuose, mašinoje, gatvėje. Išnešk visus garsus – troleibusų gaudesį, žmonių keliamą šurmulį, lietaus barbenimą į stiklą. Išnešk visas fotografijas, išnešk visus taip vadinamus “prisiminimus” apie vakar, apie vaikyste, apie draugus. Išspirk iš savo kambario visus žmones – tėvus, draugus, mylimuosius, praeivius, . Išnešk visus baldus – sofas, fotelius taip pat ir kilimus, lovas, šviesas. Nudažyk visą kambary baltai.
Kas gi liko? Didelė tuščia erdvė ir klausimas “tai kas gi sudaro mano gyvenimą?”. Kurioje vietoje aš laisvai rinkdamasis sukūriau
kažką savo gyvenime. Juk viskas buvo primesta, padovanota, papasakota, išgyventa kitų. O kas lieka man? Nieko nelieka … Nieko ir neturi likti. Čia tik mes per daug užsivedę kažko prasmingo palikimu, kažko didžio sukūrimu . Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra toks didelis tuščias baltas kambarys…
Atsisėsk viduryje savo tuščio kambario, viduryje savo tuščio gyvenimo, užsimerk ir pagalvok, kaip tavo kambarys turėtų atrodyti, kad tu kiekvieną sekundę pagalvotum, kad viskas yra taip kaip aš troškau , kad kiekvieną sekundę tu vertintum savo gyvenimą, nes tu jį padarei tokį kokį norėjai.
P.S Mintys kilo iš pasipiktinimo savo kasdienybe, savo tikrove ir žmonėmis kurie dažnai skundžiasi , koks blogas jų gyvenimas.
Ar turėsi tam drąsos ? Ar tiesiog suprasi, kad viskas jau ir taip yra, taip kaip tu norėjai tai matyti. -
Tyloje
Ir iš tikro žmones galiausiai suriša ne tai, kas pasakyta, bet tai, kas perduota tyloje: vos jaučiamu prisilietimu, rankos paspaudimu, akių žvilgsniu arba nors pačiu buvimu šalia vienas kito. Tyla taip pat turi metafizinės jungiamosios galios – net dar didesnės negu žodis. Ji nesudaiktina srovenančios mūsų būties kaip žodis. Ji leidžia jai tekėti į kitą tiesiog, nepaversdama jos jokia objektyvizacija ir jokiu kūriniu. Tuo būdu tyloje dvi būtys susitinka kuo arčiausiai, ir žmogaus noras būti drauge čia įvyksta kuo giliausiai. Tylėjimas yra tiesioginis žmogiškasis bendravimas. Todėl kiekvieną didžią mūsų gyvenimo valandą mes nutylame, nes mes norime tuomet būti kuo arčiausiai.
-
Minčių kratinys arba moralinis pachmielas
Būna tokių rytų, kai pabudęs užpuoli save mintimi “Ką tu, žmogau, darai su savo gyvenimu?”. Kartais taip būna ir žinau, kad ne man vienam. Dažniausiai tai vadinama tiesiog moraliniu pachmielu. Kai bandai prisiminti ką veikei vakar ir kartais ant ištinusio nuo alkoholio veido atsiranda nevalinga šypsena. Šypsaisi, nes žinai, kad pridarei “šūdų”, kad esi dar ne senis , kad neturi ką prarasti ir džiaugiesi, kad visi tą vakarą likome gyvi ir sveiki.
*******************************************
Vis dar ima pyktis, kad nesugebu pilnai kontroliuoti savo gyvenimo . Nesugebu kontroliuoti savo finansų, žalingų įpročių , darbų ir pomėgių . O gal taip ir geriau. Nors kas čia žino kas yra geriau… Kas būtų tada jei manęs nevaržytų finansiniai klausimai, jei man nereikėtų rūpintis materialine gerove? Ar tada galėčiau bandyti pasivyti drakoną? Ar tada galėčiau ramia širdimi pasinerti į tūkstančio idėjų laikinumą .Žinau tik keletą dalykų: 1. Stagnacija gyvenime bet kokioje formoje yra blogiausias dalykas kuris gali nutikti; 2. Aš turiu tikslus kuriuos tikrai pasieksiu; 3. Viskas yra laikina, reikia gyventi žiūrint į viską gyvenimo, o ne akimirkos, perspektyvoje; 4. We came here not to make a living but to make a life; 5. O kas tu toks, kad galėtum mane teisti?
********************************************
Labai aiškiai supratau, kad gyvenime valia yra tik įrankis, kaip plaktukas statant namą. Vien plaktuku namo nepastatysi. Tad vien valia negyvensi, taip kaip nori gyventi. Manau , kad SUVOKIMAS yra ta gyvenimo statybinė medžiaga. Kol nebus supratimo, tol gali mėginti savo valią kiek nori. Manoji pasibaigia labai greitai. Ir tada man kyla klausimas: Ko mane mokino tėvai, ko mane mokino mokytojai? Jie mane mokino plyname lauke pastatyti namą, rankoje turint tik plaktuką. ? Man niekas nepasakė, kad visų pirma reikia žinoti, tai ko tu nori, o tada to siekti. Man pasakė, kad pinigai yra tai ko tu sieki, nes tai išpildo tavo norus (kurie kas be ko yra visiškai neišgryninti). Man niekas nepasakė, kad mes tave bandom išmokyti mąstymo meno, o ne pitagoro teoremos. Ir kiek žmonių taip pragyvena savo gyvenimus? Kiek žmonių kaltina kitus dėl savo pasirinkimų? Na, bet juk taip lengviau… Ignore the obvious.
****************************************
Vis norėjau pakalbėti apie santykius .Atviri santykiai – tai ne palaidas gyvenimo būdas, tai – SUVOKIMAS, jog tai aukštesnė santykių forma. Nuostabu, kad kai kurie žmonės tai suvokia, tiesiog nuostabu, kaip ir sakiau, kad tai yra mano siekiamybė pastaruoju metu. Tu niekada neprarasi, to ko tu neturėjai, tu niekada neprarasi žmogaus, kuris nepraras tavęs. Kartais aš pajaučiu jausmų bangas, abejones , pamatau žvilgsnį, aš žinau ką jūs kartais jaučiat, sakydami , kad aš esu jautrus, neturėjau omeny vien fizinės prasmės
. kai kas suabejoja , pajaučia pavydo menką gaidelę, kuri man neįprastai greitai ištirpsta ore, abejoti yra žmogiška, užduoti klausimą, tai reiškia pažinti. Bet man sunkiai suvokiama tai, kaip galima rasti tokį žmogų. Aš įsimyliu, kiekvieną moterį, kuri man parodo nors kiek dėmesio. Aš noriu, kad moteris priklausytu tik man. Atsikračiau vieno žalingo įpročio , sekantis dalykas kurį mesiu bus baimė.
**************************************
Nepasiglemž manęs tas pasaulis, kuris man sako, kad vienintelis kelias gyventi ir jaustis saugiai ir laimingai tai -parduoti savo gyvenimą ir sukandus dantis dirbti savo darbą nuo 8 val iki 17 val . nė velnio , tikiu, kad aš galiu daryti, tai kas man labiausiai patinka ir tas “patikimas” gali ir net turi nuolatos kisti . -
Stepių vilkas
Galvoju jog vienišas stepių vilkas turi daug randų. Jo kailis pasišiaušęs ir šiurkštus. Nemielas rankai priliesti ir dar tas, kad jis nemėgsta kai yra tiesiama švelni ranka, kuri nežino ką reiškia turėti gyvenimo randus. Pralaimėti, ar džiugiai iškovoti kovų ženklai ant savo kailio. O dar baisiau būna kai širdis yra išvagojama sausais ir dulkėtais tarpekliais ir prarajom.Toks vienišas stepių vilkas.Alkanas ir slampinėjantis, nežinantis ar nepripažįstantis ką reiškia būti gaujoje. Tačiau šio vilko akys žino ką reiškia nešti atsakomybę ir būti ištikimam. Žino ką reiškia gauti gilų ir skausmingą perkandimą už artimą bendrakeleivį.O staugti vienam kai niekas negirdi???Galima, bet tai jau tapo beprasmiu ir beverčiu dalyku.Niekas nenori klausytis nepažįstamo klajūno balso, kuris nebemoka tarti švelnių ir aiškių žodžių.Toks tas neatrastas ir nesuprastas yra vienišas stepių vilkas. Klajojantis ir uodžiantis orą persmelktą pažįstamų gyvenimo kvapų. Bijantis eiti ten iš kur vėjas atneša nepažintą, gąsdinantį, keistą kvapą…
-
Paskutinis blogas apie draugystę
Didžiuliame name, skirtingose laiptinėse, gyvena du nepažįstami žmonės: muzikantas ir inžinierius. Inžinierius visą laiką namie kažką konstruoja ir kelia triukšmą, o muzikantas groja. Inžinierius negali pakęsti grojamos muzikos, o muzikas nepakenčia, kad jo „koncertams“ trukdo kaimyno grąžtai. Vieną dieną muzikantas, išlipęs iš mašinos, pamatė, kad jam „leidžia“ ratą ir pirmą kartą gyvenime ėmėsi jį pakeisti. Tuo tarpu didžiuliame kieme aplink savo automobilį sukosi inžinierius. Pamatęs kaimyno vargą, pasišovė jam padėti. Kaimynai susidraugavo, bet nežinojo, kad tai jie vienas kitą erzina už namų sienų. Susitikę kieme ir visada gražiai pasišnekučiuodavo, o namuose klaikiai nekęsdavo savo „nepažįstamo“ kaimyno. Ir štai vieną didžią dieną muzikantas ruošėsi iškilmingam koncertui, o inžinierius, pasiskolinęs iš draugo galingą grąžtą, buvo sumanęs įsirengti naują rozetę sienoje ir gręžė didžiulę skylę... Muzikantas įsijautęs putė trimitą iš natų, tuo tarpu inžinierius, pasitelkęs pneumatinę funkciją, atakavo sieną ir svajojo apie naują rozetę. Šiek tiek užsisvajojęs jis netyčia išgręžė sieną kiaurai ir pamatė „priešą“ muzikantą, o muzikantas jį. Abudu ieškojo žodžių, bet nežinojo ką sakyti, nes nesuprato draugai jie ar priešai. Kas jie tokie vienas kitam?
Jie ir draugai, ir priešai vienu metu, bet ką tai mums sako? Jeigu gali būti priešas, gali būti ir draugas, ir atvirkščiai. Ką reiškia draugas ar priešas? Draugas esi tada, kada vienas kitam daugiau pritari negu nepritari, o priešu tampi, kai imate vienas kitam nepritarti. Draugystė yra neigiama sąvoka, nes į ją įtrauktas įtampos elementas - pritarimas. Užtenka vieno prastesnio pokalbio ir neigiamos mintys ima suktis net apie patį geriausią draugą!
Jeigu esi draugas, tu esi šiek tiek supančiotas ir negali elgtis laisvai. Tu jau turi šiokį tokį įsipareigojimą – pritarimo vienas kitam sąlygą, kurios nesilaikant gali tapti priešu – t.y. nepritarti vienas kitam. Tad ar įmanoma draugauti be sampratos apie draugystę?
Jeigu nueisite prie ežero ir sakysite „vanduo“, atėjęs anglas sakys „water“, rusas sakys „voda“. Tai kuris dabar teisus, pavadindamas vandenį? Tiesa yra tokia, kad vanduo yra, ir tiek. Jo neįmanoma apibūdinti! Gali ištarti milijoną žodžių apie jį, bet Jūs nežinosite kas tai tokio, jeigu nesate jo matęs, lietęs ar gėręs. Tas pats yra su draugyste ir žmonėmis. Žmonės yra ir tiek. Jie yra ir yra kokie yra, kam ant jų uždėti minčių pančius?
Įsivaizduokite... prieina žmogus prie dviračio ir kad spirs dviračiui sakydamas: - Ot, trantas! Neskrenda! Taip, jis važiuoja, bet neskrenda! - Ir tada dar kartą spiria, ir dar. Kitas žmogus prieina prie jo ir sako: - Ei, žmogau, čia gi dviratis! Jis tik važiuoja, jis niekada neskraido!
- O! - sušunka žmogus. - Dabar aš suprantu, čia juk yra tai, kas yra, ir nieko daugiau. Aš tik buvau išsigalvojęs, kad jis gali skristi, - ir jo pykčiai baigiasi.
Kiekvieną kartą, kai žmogus galvoja apie kitą ar pyksta, jis bando priversti dviratį skraidyti. Jis būna išsigalvojęs, kad tas žmogus yra kažkas kita, nei jis yra. Žmonės tiesiog yra. Jie yra, kas yra. Jūs juos galite vadinti draugais, priešais, asilais, vandeniu, „water“, „voda“, širdelėm, bet išties, visi šie pavadinimai reiškia viena ir tą patį – iliuziją apie juos. Nereikia nustoti kalbėti, bet turėkime viduje gilų žinojimą, kad jie tiesiog yra, kas yra, ir nieko daugiau neišsigalvokite. Bus labai lengva gyventi, nes tai yra tikrasis priėmimas žmonių tokių, kokie jie yra.
