Audrius blog'as

Batonas, eilė ir suvokimas

No_Angel37 — Wed, 11 Nov 2009 10:53:40 UT

Taip jau tas gyvenimas suręstas, kad negali pasirinkti nei laiko, nei aplinkybių tam, kad tave aplankytų dėdė suvokimas. Ir kas įdomiausia, kad tai dažniausiai nutinka labiausiai apgailėtinomis gyvenimo akimirkomis.
Bet šiandien stovint eilėje ir laukiant kol kasininkė išmuš 2.29 Lt į kasą už batoną ir aš jai paduosiu paskutinius savo tris litus, mane gi netikėti sugalvojo aplankyti supratimas.O gi netikėtai atsakiau sau į klausimą “Kodėl gi aš geriu?(saikingai dažniausiai )”. Viskas labai paprasta. Gyvenant blaivą gyvenimą mane labiausiai kankina prasmės nebuvimas. Nesvarbu prasmė ilgalaikė ar trumpalaikė, jos nebuvimas viskame kame (ok, gal aš tiesiog jos nematau, tai dar nereiškia, kad jos ten nėra) mane labai labai labai erzina. O kad nebesierzintum, žmogus, paimi ir tiesiog apsineši. Tada prasmė neatsiranda, bet bent jau atrodo prasminga daryti dalykus, kurie tau tuo momentu sukelia džiaugsmą. O ir džiaugsmą keliančių dalykų atsiranda kur kas daugiau.Tai dabar net pasimečiau… Prasmės kaip tais vis dar ir nėra, džiaugsmo irgi, o atsakymą lyg ir radau.

O dėl svaiginimosi vis sąžinė graužia….

Vėl mintys....Naktyje

No_Angel37 — Wed, 11 Nov 2009 10:01:10 UT

Mane įkvepia mėnulis. Tas kurio nesimato, tiksliau tamsioji jo pusė. Ką jis slepia? Jis tamsus ir šaltas. Ir naktį gąsdina mane. Nakties gamta tyliai šnabžda: “Jis vienišas, kaip vienišas žmogus. Vieniša bus ir jo kapo vieta.”
Pasaulį palietė tuštuma. Auksiniai stabai mus veda į pražūtį. Jie kuria taisykles, dogmas. Net mirusius pradėjom slėpti nuo akių, deginti, kad niekada netektų jų dar kartą pamatyti. Aš irgi noriu būti sudegintas, kad nepalikčiau jokio prisiminimo. Barbarai prisilietė prie mūsų sielų, jie veda į pražūtį, o jų sąjungininkas – mėnulis!
Juodi medžių siluetai. Jų šakos siekia apkabinti mus.O įžūlūs varnai bučiuoja akis. Aš atsiduosiu. Netekęs akių nematysiu to siaubo. Bet išgirdęs klykiančių žmonių balsus aš nepasiduodu, kovoju. Kova su vaiduokliais, oligarchais, monopolistais, paklydusiomis dvasiomis. Jie kuria tuštumą, atima iš mūsų tikėjimą, daro bedvasiais, besieliais. Mes kaip vudu lėlės, marionetės, tampomos už virvučių ir kenčiančios adatų dūrius.Angelai demono akimis laukia mūsų, kol palūšim. Tada jie galės paragauti mūsų kraujo.
Kas mums svarbu? Ar dar liko bent kas? Kraupi sistema, bet kovoti su ja reikia.
Išnykit baisūs demonai! Raganiai ir velniai! Blogio sėklos nešėjai! Jų kerai ir nuodai apsėdo mus, mes niekas – juoda tuštuma…
Kas liko svarbu?

P..S
Tai mintys apie nudvasintą šiuolaikinę visuomenę, tuščias sielas, praradusias visas vertybes.

Vienišumas. Interaktyvus bendravimas. Puikybė. Tuštybė. Net šventės prarado savo dvasią. Pirkimas. Pirkimas. Pirkimas. Begalinė pasiūla. Savanaudiškumas. Butaforija. Prabangos prekės. Socialinis nuosmukis. Dvasinis praradimas. Melas. Valdžios troškimas. Kaukės.

Mintys naktyje....

No_Angel37 — Fri, 06 Nov 2009 10:48:22 UT

Gyveni naktį – negyveni dieną . Kol saulė nenusileidžia, tol jautiesi apsnūdęs, pavargęs ir neveiklus. Lauki kol nusileis saulė, miestą pasiglemš naktis ir iš gatvių dings “normalūs ” žmonės…Kai gatvėse lieka tik keturi žmonių tipai, prie jų prisijungiu ir aš.
1. Girtuokliai ir valkatos.
2. Linksmuoliai žmogėnai traukiantys namo iš naktinio klubo.
3. Gatvių šlavėjai.
4. Ir tokie kaip aš, pasimetę šioje realybėje, bandantys suprasti kas vyksta, negalintys užmigti nakti ir ieškantys alternatyvių būdų, kaip išreikšti save.

“Kodėl?” paklausiu aš savęs; “Kodėl aš negaliu būti toks kaip visi?”… “Bet juk tai kvaila, tau nebe 13 metų, kad uždavinėtum sau tokius klausimus”. Kai kurie dalykai taip jau sudėlioti, kai kurių gyvenimai tiesiog yra kitokie. Arba jie tokie pat kaip ir visų, bet tie VISI sugeba labai gerai apsimetinėti, jog jų gyvenimai visados slenka normaliai – taip kaip jie suplanavo. Per ilgą laiką sugebėjau susitaikyti, kad arba nemoku slėptis/slėpti arba pas mane viskas šiek tiek kitaip, ir tiesiog nebe užduodamas šitų klausimų gyvenu , taip kaip MAN skirta gyventi.

Žiupsnelis romantikos

No_Angel37 — Fri, 06 Nov 2009 09:11:00 UT

Meilė… tai nesumeluoti žodžiai, kad daugiau nieko gyvenime nereikia… tai raudono vyno taurė, užkandant bučiniu… tai netobuli, bet nuoširdūs žodžiai, kurių į jokias eiles nekeistum… tai pasiutusiai lėtos vienatvės valandos… tai noras stebėti mylimą žmogų valandų valandas… tai noras nubudus įsitikinti, kad tu vis dar šalia… tai noras kartoti MYLIU ir bučiuoti… tai jausmas, be kurio pasaulis praranda spalvas… Kiek kainuoja tavo meilė, tavo džiaugsmas, šypsena…? Kiek kainuoja tavo baimė, tavo skausmas ir aistra…? Aš norėčiau tai nupirkti, kad pamirštum Tu liūdėti… Aš nupirkčiau tavo širdį, kad ji plaktų tik mums dviems… Atiduok man savo sielą, atiduosiu tau save… Dovanok man savo aistrą ir aš geisiu tik TAVĘS… Noriu, kad beprotiškai mylėtum tik mane, kad ta meilė būtų pats gražiausias jausmas pasaulyje, kad tai būtų ypatinga ir neapsakomai gražu bei tyra… Kiekvieną vakarą aš noriu bučiuoti tave, kiekvieną naktį noriu švelniai su tavimi mylėtis… Noriu, kad liestum mano kūną, o aš tavo… Kad aistros sūkuryje susilietumėme į vieną kūną… Kad mūsų širdys pradėtų plakti vienu ritmu, kad gyventume dėl vienas kito… Noriu, kad tik man priklausytų tavo siela… savąją atiduosiu tik tau. Padovanok man savo meilę… ir lūpų bučinį kartu, padovanok man save visą, padovanok man savo meilės naktį, pripildytą saldžios aistros, kad širdis imtų plakti ir nepavargtų niekados… Man trūksta tavo rankų švelnių, tavo lūpų saldžių, tavo kūno šilumos… Man nereikia Atlantidos turtų… Trokštu tik tavo meilės amžinos… Romantiškos vakarienės žvakių šviesoje ant daugiaaukščio namo stogo. Po raudono vyno taurės, žiūrint į saulėlydį apsikeisti bučiniais… O sulaukus vidurnakčio – padovanoti pačią gražiausią žvaigždę tik Tau!

Mažoji išpažintis

No_Angel37 — Fri, 30 Oct 2009 12:20:04 UT

Užėjo noras pafilosofuoti , tad vėl rašau viešai. taigi… vat tokios temelės gimsta, kai gyvenimas pateikia staigių netikėtumų, sugniuždo iki sielos gelmių ir verčia kaip feniksui pakilt iš pelenų tam, kad vėl iš naujo užkariautum pasaulį. Man likimas visada pateikdavo itin sunkių tramplynėlių ir griovių, bet šį kartelį griovys buvo kiek per gilus, kad pavyktų jo išvengti…na …bet… juk taip tik geriau. Tik žinodamas plėšantį širdgėlos skausmą galiu suprasti ir jausti tikrą ir nuoširdų džiaugsmą. O KĄ DARYTI, JEI GIJIMO PROCESAS ITIN ILGAS IR SUNKUS? JEI AŠARŲ UPELIAI NEIŠSENKA, O SKAUSMAS NESILPSTA? nedaryti nieko būtų per daug paprasta…

Vat šiuo atžvilgiu meilę ir jos pasekmes galim laikyt liga.. tik esmė, jog ji pagydoma, ir net gana lengvai. Tereikia susitaikyti su esama padėtimi ir leistis į naują medžioklę. tik štai susitaikymui pasiekti reikalinga milžiniška kantrybė ir noras pakeisti skausmą nauju džiaugsmu. Tik štai man yra dar viena kliūtelė… aš nemyliu savęs… kaip vienas superinis draugas pasakė, mane betraukdamas iš depresijos ir nusivylimo, kad , be meilės sau negali egzistuoti pats . Ir jis velniškai TEISUS!!! tik problemėlė tame, jog jautus neapykantą sau ilgus metus labai sunku pažvelgti į save iš šono ir rasti teigiamų savybių, bet juk pabandymas nieko nekainuoja. Tad, pirmi mano laisvi žingsniai po ilgos priklausomybės…itin lėti ir nedrąsūs. Bet visada sunkiausi juk būtent pirmieji. Vėliau bus lengviau. Kuriam laikui užsikimšau ausis širdies aimanoms ir įjungiau loginį mastymą. Ir netikėtai suvokiau, – GYVENIMAS TĘSIASI!!

autorė juoda,blogas šiek tiek taisytas

Kambarys

No_Angel37 — Wed, 28 Oct 2009 14:21:31 UT

Kur mūsų pasaulis? Kur mūsų tikrovė? Kur mano laisva valia rinktis?
Ar mes matome savo pasaulį tokį kokį norime matyti ar tiesiog priimame mums, jau prieš ateinant čia, sukurtus gyvenimo modelius?
O kiek iš mūsų susimasto, kokio aš to gyvenimo noriu? Kokias spalvas noriu matyti, kokius jausmus noriu jausti, kokius žmones noriu pažinti? O gal nesusimąstom tik dėl to, kad per daug plačios erdvės apmąstymams, gal per daug dalykų galėtum pakeisti savo gyvenime, gal geriau suversti kaltes tiems kurie mums parinko gyvenimus kuriuos mes gyvename? O gal tiesiog bijom…
Išmesk viską. Išnešk viską iš savo kambario, kurį vadini gyvenimu/savo kasdienybe. Išnešk kompiuterį su svetimais žmonių išgyvenimais aprašomais bloguose, su netikrom naujienom atsirandančiomis naujienų portaluose, su filmais ir vaizdo klipais, kurie tave įkvėpė , padovanoja svetimas fantazijas, leidžia pasvajoti. Manai jau daug atsisakei išnešęs kompiuteri? Išnešk garso sistemą. Išnešk visą muziką kuri tave nuolatos lydi reklamų takeliuose, klubuose, mašinoje, gatvėje. Išnešk visus garsus – troleibusų gaudesį, žmonių keliamą šurmulį, lietaus barbenimą į stiklą. Išnešk visas fotografijas, išnešk visus taip vadinamus “prisiminimus” apie vakar, apie vaikyste, apie draugus. Išspirk iš savo kambario visus žmones – tėvus, draugus, mylimuosius, praeivius, . Išnešk visus baldus – sofas, fotelius taip pat ir kilimus, lovas, šviesas. Nudažyk visą kambary baltai.

Kas gi liko? Didelė tuščia erdvė ir klausimas “tai kas gi sudaro mano gyvenimą?”. Kurioje vietoje aš laisvai rinkdamasis sukūriau
kažką savo gyvenime. Juk viskas buvo primesta, padovanota, papasakota, išgyventa kitų. O kas lieka man? Nieko nelieka … Nieko ir neturi likti. Čia tik mes per daug užsivedę kažko prasmingo palikimu, kažko didžio sukūrimu . Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra toks didelis tuščias baltas kambarys…

Atsisėsk viduryje savo tuščio kambario, viduryje savo tuščio gyvenimo, užsimerk ir pagalvok, kaip tavo kambarys turėtų atrodyti, kad tu kiekvieną sekundę pagalvotum, kad viskas yra taip kaip aš troškau , kad kiekvieną sekundę tu vertintum savo gyvenimą, nes tu jį padarei tokį kokį norėjai.

P.S Mintys kilo iš pasipiktinimo savo kasdienybe, savo tikrove ir žmonėmis kurie dažnai skundžiasi , koks blogas jų gyvenimas.

Ar turėsi tam drąsos ? Ar tiesiog suprasi, kad viskas jau ir taip yra, taip kaip tu norėjai tai matyti.

Tyloje

No_Angel37 — Tue, 27 Oct 2009 08:30:34 UT

Ir iš tikro žmones galiausiai suriša ne tai, kas pasakyta, bet tai, kas perduota tyloje: vos jaučiamu prisilietimu, rankos paspaudimu, akių žvilgsniu arba nors pačiu buvimu šalia vienas kito. Tyla taip pat turi metafizinės jungiamosios galios – net dar didesnės negu žodis. Ji nesudaiktina srovenančios mūsų būties kaip žodis. Ji leidžia jai tekėti į kitą tiesiog, nepaversdama jos jokia objektyvizacija ir jokiu kūriniu. Tuo būdu tyloje dvi būtys susitinka kuo arčiausiai, ir žmogaus noras būti drauge čia įvyksta kuo giliausiai. Tylėjimas yra tiesioginis žmogiškasis bendravimas. Todėl kiekvieną didžią mūsų gyvenimo valandą mes nutylame, nes mes norime tuomet būti kuo arčiausiai.

Minčių kratinys arba moralinis pachmielas

No_Angel37 — Mon, 26 Oct 2009 11:23:51 UT

Būna tokių rytų, kai pabudęs užpuoli save mintimi “Ką tu, žmogau, darai su savo gyvenimu?”. Kartais taip būna ir žinau, kad ne man vienam. Dažniausiai tai vadinama tiesiog moraliniu pachmielu. Kai bandai prisiminti ką veikei vakar ir kartais ant ištinusio nuo alkoholio veido atsiranda nevalinga šypsena. Šypsaisi, nes žinai, kad pridarei “šūdų”, kad esi dar ne senis , kad neturi ką prarasti ir džiaugiesi, kad visi tą vakarą likome gyvi ir sveiki.
*******************************************

Vis dar ima pyktis, kad nesugebu pilnai kontroliuoti savo gyvenimo . Nesugebu kontroliuoti savo finansų, žalingų įpročių , darbų ir pomėgių . O gal taip ir geriau. Nors kas čia žino kas yra geriau… Kas būtų tada jei manęs nevaržytų finansiniai klausimai, jei man nereikėtų rūpintis materialine gerove? Ar tada galėčiau bandyti pasivyti drakoną? Ar tada galėčiau ramia širdimi pasinerti į tūkstančio idėjų laikinumą .Žinau tik keletą dalykų: 1. Stagnacija gyvenime bet kokioje formoje yra blogiausias dalykas kuris gali nutikti; 2. Aš turiu tikslus kuriuos tikrai pasieksiu; 3. Viskas yra laikina, reikia gyventi žiūrint į viską gyvenimo, o ne akimirkos, perspektyvoje; 4. We came here not to make a living but to make a life; 5. O kas tu toks, kad galėtum mane teisti?
********************************************
Labai aiškiai supratau, kad gyvenime valia yra tik įrankis, kaip plaktukas statant namą. Vien plaktuku namo nepastatysi. Tad vien valia negyvensi, taip kaip nori gyventi. Manau , kad SUVOKIMAS yra ta gyvenimo statybinė medžiaga. Kol nebus supratimo, tol gali mėginti savo valią kiek nori. Manoji pasibaigia labai greitai. Ir tada man kyla klausimas: Ko mane mokino tėvai, ko mane mokino mokytojai? Jie mane mokino plyname lauke pastatyti namą, rankoje turint tik plaktuką. ? Man niekas nepasakė, kad visų pirma reikia žinoti, tai ko tu nori, o tada to siekti. Man pasakė, kad pinigai yra tai ko tu sieki, nes tai išpildo tavo norus (kurie kas be ko yra visiškai neišgryninti). Man niekas nepasakė, kad mes tave bandom išmokyti mąstymo meno, o ne pitagoro teoremos. Ir kiek žmonių taip pragyvena savo gyvenimus? Kiek žmonių kaltina kitus dėl savo pasirinkimų? Na, bet juk taip lengviau… Ignore the obvious.
****************************************
Vis norėjau pakalbėti apie santykius .Atviri santykiai – tai ne palaidas gyvenimo būdas, tai – SUVOKIMAS, jog tai aukštesnė santykių forma. Nuostabu, kad kai kurie žmonės tai suvokia, tiesiog nuostabu, kaip ir sakiau, kad tai yra mano siekiamybė pastaruoju metu. Tu niekada neprarasi, to ko tu neturėjai, tu niekada neprarasi žmogaus, kuris nepraras tavęs. Kartais aš pajaučiu jausmų bangas, abejones , pamatau žvilgsnį, aš žinau ką jūs kartais jaučiat, sakydami , kad aš esu jautrus, neturėjau omeny vien fizinės prasmės . kai kas suabejoja , pajaučia pavydo menką gaidelę, kuri man neįprastai greitai ištirpsta ore, abejoti yra žmogiška, užduoti klausimą, tai reiškia pažinti. Bet man sunkiai suvokiama tai, kaip galima rasti tokį žmogų. Aš įsimyliu, kiekvieną moterį, kuri man parodo nors kiek dėmesio. Aš noriu, kad moteris priklausytu tik man. Atsikračiau vieno žalingo įpročio , sekantis dalykas kurį mesiu bus baimė.
**************************************

Nepasiglemž manęs tas pasaulis, kuris man sako, kad vienintelis kelias gyventi ir jaustis saugiai ir laimingai tai -parduoti savo gyvenimą ir sukandus dantis dirbti savo darbą nuo 8 val iki 17 val . nė velnio , tikiu, kad aš galiu daryti, tai kas man labiausiai patinka ir tas “patikimas” gali ir net turi nuolatos kisti .

Stepių vilkas

No_Angel37 — Mon, 19 Oct 2009 07:44:59 UT

Galvoju jog vienišas stepių vilkas turi daug randų. Jo kailis pasišiaušęs ir šiurkštus. Nemielas rankai priliesti ir dar tas, kad jis nemėgsta kai yra tiesiama švelni ranka, kuri nežino ką reiškia turėti gyvenimo randus. Pralaimėti, ar džiugiai iškovoti kovų ženklai ant savo kailio. O dar baisiau būna kai širdis yra išvagojama sausais ir dulkėtais tarpekliais ir prarajom.Toks vienišas stepių vilkas.Alkanas ir slampinėjantis, nežinantis ar nepripažįstantis ką reiškia būti gaujoje. Tačiau šio vilko akys žino ką reiškia nešti atsakomybę ir būti ištikimam. Žino ką reiškia gauti gilų ir skausmingą perkandimą už artimą bendrakeleivį.O staugti vienam kai niekas negirdi???Galima, bet tai jau tapo beprasmiu ir beverčiu dalyku.Niekas nenori klausytis nepažįstamo klajūno balso, kuris nebemoka tarti švelnių ir aiškių žodžių.Toks tas neatrastas ir nesuprastas yra vienišas stepių vilkas. Klajojantis ir uodžiantis orą persmelktą pažįstamų gyvenimo kvapų. Bijantis eiti ten iš kur vėjas atneša nepažintą, gąsdinantį, keistą kvapą…

Paskutinis blogas apie draugystę

No_Angel37 — Thu, 15 Oct 2009 07:19:44 UT

Didžiuliame name, skirtingose laiptinėse, gyvena du nepažįstami žmonės: muzikantas ir inžinierius. Inžinierius visą laiką namie kažką konstruoja ir kelia triukšmą, o muzikantas groja. Inžinierius negali pakęsti grojamos muzikos, o muzikas nepakenčia, kad jo „koncertams“ trukdo kaimyno grąžtai. Vieną dieną muzikantas, išlipęs iš mašinos, pamatė, kad jam „leidžia“ ratą ir pirmą kartą gyvenime ėmėsi jį pakeisti. Tuo tarpu didžiuliame kieme aplink savo automobilį sukosi inžinierius. Pamatęs kaimyno vargą, pasišovė jam padėti. Kaimynai susidraugavo, bet nežinojo, kad tai jie vienas kitą erzina už namų sienų. Susitikę kieme ir visada gražiai pasišnekučiuodavo, o namuose klaikiai nekęsdavo savo „nepažįstamo“ kaimyno. Ir štai vieną didžią dieną muzikantas ruošėsi iškilmingam koncertui, o inžinierius, pasiskolinęs iš draugo galingą grąžtą, buvo sumanęs įsirengti naują rozetę sienoje ir gręžė didžiulę skylę... Muzikantas įsijautęs putė trimitą iš natų, tuo tarpu inžinierius, pasitelkęs pneumatinę funkciją, atakavo sieną ir svajojo apie naują rozetę. Šiek tiek užsisvajojęs jis netyčia išgręžė sieną kiaurai ir pamatė „priešą“ muzikantą, o muzikantas jį. Abudu ieškojo žodžių, bet nežinojo ką sakyti, nes nesuprato draugai jie ar priešai. Kas jie tokie vienas kitam?

Jie ir draugai, ir priešai vienu metu, bet ką tai mums sako? Jeigu gali būti priešas, gali būti ir draugas, ir atvirkščiai. Ką reiškia draugas ar priešas? Draugas esi tada, kada vienas kitam daugiau pritari negu nepritari, o priešu tampi, kai imate vienas kitam nepritarti. Draugystė yra neigiama sąvoka, nes į ją įtrauktas įtampos elementas - pritarimas. Užtenka vieno prastesnio pokalbio ir neigiamos mintys ima suktis net apie patį geriausią draugą!

Jeigu esi draugas, tu esi šiek tiek supančiotas ir negali elgtis laisvai. Tu jau turi šiokį tokį įsipareigojimą – pritarimo vienas kitam sąlygą, kurios nesilaikant gali tapti priešu – t.y. nepritarti vienas kitam. Tad ar įmanoma draugauti be sampratos apie draugystę?

Jeigu nueisite prie ežero ir sakysite „vanduo“, atėjęs anglas sakys „water“, rusas sakys „voda“. Tai kuris dabar teisus, pavadindamas vandenį? Tiesa yra tokia, kad vanduo yra, ir tiek. Jo neįmanoma apibūdinti! Gali ištarti milijoną žodžių apie jį, bet Jūs nežinosite kas tai tokio, jeigu nesate jo matęs, lietęs ar gėręs. Tas pats yra su draugyste ir žmonėmis. Žmonės yra ir tiek. Jie yra ir yra kokie yra, kam ant jų uždėti minčių pančius?

Įsivaizduokite... prieina žmogus prie dviračio ir kad spirs dviračiui sakydamas: - Ot, trantas! Neskrenda! Taip, jis važiuoja, bet neskrenda! - Ir tada dar kartą spiria, ir dar. Kitas žmogus prieina prie jo ir sako: - Ei, žmogau, čia gi dviratis! Jis tik važiuoja, jis niekada neskraido!
- O! - sušunka žmogus. - Dabar aš suprantu, čia juk yra tai, kas yra, ir nieko daugiau. Aš tik buvau išsigalvojęs, kad jis gali skristi, - ir jo pykčiai baigiasi.

Kiekvieną kartą, kai žmogus galvoja apie kitą ar pyksta, jis bando priversti dviratį skraidyti. Jis būna išsigalvojęs, kad tas žmogus yra kažkas kita, nei jis yra. Žmonės tiesiog yra. Jie yra, kas yra. Jūs juos galite vadinti draugais, priešais, asilais, vandeniu, „water“, „voda“, širdelėm, bet išties, visi šie pavadinimai reiškia viena ir tą patį – iliuziją apie juos. Nereikia nustoti kalbėti, bet turėkime viduje gilų žinojimą, kad jie tiesiog yra, kas yra, ir nieko daugiau neišsigalvokite. Bus labai lengva gyventi, nes tai yra tikrasis priėmimas žmonių tokių, kokie jie yra.

Nesibaigiantis tavo ruduo

No_Angel37 — Tue, 13 Oct 2009 08:08:21 UT

Nepastebėjau rudens, bet žinau, kad jame esi tu. Apie tai pagalvojau senamiesčio kavinėje gerdamas kavą ir stebėdamas palinkusį klevą. Žinau, kad tu jau prabudai, nes apie tai pašnabždėjo mūsų mintys. Kur bebūčiau, kitų veiduose vis dar atpažįstu tavo šypseną ir suklustu, jei išgirstu panašų juoką. Esi visur. Medžiuose, žvilgsniuose, garsuose ir kvapuose. Net ore, kai lėtai nusileidęs ant žemės lapas primena, jog nepastebėjau rudens. Nematau jo, bet su smulkmenomis galiu atpasakoti tave. Maldauju rudens, kad jis nesibaigtų.

Laiškas iškeliavusiai mylimąjai 2 dalis

No_Angel37 — Fri, 09 Oct 2009 11:55:07 UT

Mus skiria toks didelis atstumas, kuomet aš noriu pažvelgt kaip Tu pasikeitei, ir toks apgailėtinai mažas, kuomet sutinku Tave sapne… Ar savo svajose tokią, kokią Tave norėčiau matyt… O kokia Tu dabar iš tiesų? Juk žmogaus ląstelės reguliariai atsinaujina, ir jis tampa visiškai kitu, bet kartu ir tuo pačiu žmogum… Išlieka tuo pačiu mylimu žmogum… Galbūt. Tikiuosi jog tokia kaita tik į gera,parodydamas save Tau… Tikiuosi, jog tokio proceso metu žus mano visos piktos ląstelės ir aš tapsiu geresniu… Bet tapti geresniu nevienareikšmiška. Tai ambivalentiška ir klastinga… Ir pavojinga… Nes sunku suvokti, kas tas gėris… Juk šiaurės vėjo staugime, nešančiame speigą ir mirtį galima išgirsti kadais sudužusių jausmų giesmes, to jausmo, kuris valdė šiaurį prieš jam virstant lediniu vaitojančiu skausmu… Galima regėti nuostabias gėles, sidabru išraižytas lango stikle… O ugnis, deganti židinyje ir ginanti nuo speigo gali subjauroti tavo veidą taip, jog žmonės vengs tavęs taip, kaip šėlstančios pūgos… Koks tas sudėtingas gyvenimas, jausmų ir vidinis žmogaus pasaulis. Nors kartais atrodo absurdiškai paprastas sociologijos lentelėse… Ir mes ruošiamės užmesti meškerę, trokšdami ištraukti kuo daugiau tiesos, bet aš žinau, jog paskutinė žuvis visada liks nepagauta…

Nors mus ir skiria šimtai kilometrų, tačiau kartais atrodo, jog savo delne jaučiu Tavo ranką… Tuomet nuklystu mintimis į svajones, kur mes stovime susikabinę rankomis ant jūros kranto ir stebime, kaip žuvėdros palydi išplaukiančius laivus…
Myliu Tave

Laiškas iškeliavusiai mylimąjai 1 dalis

No_Angel37 — Fri, 09 Oct 2009 10:21:55 UT

Nemuno vandenys lėtai,neskubėdami plukdo pageltusį lapą, primenantį artėjantį rudens lietų… Žvakė nebedega prie atdaro lango, nes pakilo vėjas… Tačiau kol kas tai vyksta kažkur kitur, ne prie mano lango ir ne Nemune…Kažkur, per rudens lapais nuklotus takus veržiasi mano mintys… ten kur tarsi tolimas atsiminimas kužda skaudžiai prarastą prisilietimą , nors niekad ten nebuvo tavo kūno… Ar sapnais pasikliaut ryškesniais už gyvenimą, kuomet jie žada laimę..? Ar paklusti instinktui, vedančiam skrydžiui nuo uolos… Kur prasideda ruduo? Ar pageltusiais lapais ant medžio šakos? Ar su protėvių vėlėm, grįžtančiomis su rudens vėju? Ar lietum, nuplaunančiu tavo nuodėmes ir gimdančiu liūdesį? Visa tai ženklina rudenį, kai ateina tavo širdin… Bet liūdėti man patinka…Liūdesys žadina kūrybą. Ir ypač prasmingas liūdesys, kuomet turi kam kurti, nes ruduo dažnai sudaužo svajas… Ir atrastą savasties dalį…Tu prašai parašyt kaip man sekasi.Aš neturiu į tai ką Tau atsakyt, nes man sekasi gerai… Nors dar neseniai Tau rašiau jog nenoriu grįžti iš gamtos į žmonių rasę , tačiau dabar suvokiu, jog iš tiesų gyvenu tarp tokių žmonių kaip aš… Na gal ne visai tokių, bijau pagalvot apie du visiškai vienodai mąstančius žmones, bet tarp tokių žmonių, kurie tau pasako daugiau nei tai, kaip jie ėjo apsipirkti, ruošė maistą ar plepėjo su draugu… Tai per daug įprasta ir to nesinori girdėt, nes tą patį darau ir aš ir kiti. Tai tik temos palaikyt nesimezgančiam pokalbiui. Tobuliausias pokalbis kartais neturi žodžių… Kartais juos turi, bet ne tokius, kurie yra kasdienybės dalis… Tik tie, kurie su kalbančiu žmogum leidžia pajausti ir sakraliąją tavo jausmų sferą… Kuomet užtrauki dainą kartu su savo dvasios broliais ir seserimis, o po to kurį laiką tyli… Vieną dieną suvoki, jog jie tau ne broliai ir ne seserys… Tačiau tik trumpam. Galbūt todėl, jog kartais reikia atitolti nuo saviškių, pasijusti vienišu… Tas jausmas ir žlugdantis ir pakylėjantis. Saldi kankinio kančia… Bet ne paniuręs veidas. Tik tada vienantvės jausmas tampa kilnus, kai jį pasitinki su šypsena… Ir tavo liūdesį įžvelgia tik pats artimiausias draugas. O juo dažnai tampa bekraštis dangus… Ąžuolas,tarsi oazė dykumoje, stovintis miesto centre… Ar ramios bangos, skalaujančios tavo vaizduotėje smėlėtą krantą… Ar savas, bet kartu kaip niekad keistas savo paties atvaizdas ežero vandenyje… Ar varno pamesta plunksna, nors ir nežinai,ką tuo metu mąstė varnas, sklęsdamas pro apleisto kaimo griuvėsius…Bet vėl sugrįšiu prie rudens. Ir pasakos, kuri kadais užgimė nuvytus skaisčiai raudonai žydėjusioms gėlėms.

Atradimas

No_Angel37 — Fri, 09 Oct 2009 09:39:28 UT

Žinau, kad tu labai nuovoki ir aš tau tikrai neatversiu pasaulio. Bet galbūt tu esi ta, kuri džiaugiasi, kai leisdamasi laiptais žemyn atsiduria paskutiniame aukšte. Galbūt tau linksma, kai kartais žiūrėdama filmą ir ekrane matydama titrus THE END žinai, kad tai filmo pradžia... Tai tu pasistiebusi ant pirštų galiukų matai, kas darosi po stalu. Tai tu atsiguli popiečio miego, visai nenorėdama miegoti. Ir aš jaučiu pasaulį, taip pat žinau, jog nieko naujo tu man neatskleisi. Bet, ko gero, aš esu tas, kuris ne tik kad du kartus užkliūva už to paties akmens, bet tai daro šimtą kartų. Tai aš kalbu greitakalbe, idant geriau mane suprastų, ir šaukiu šnabždėdamas vidurdienį mėnulio šviesoje. Tai aš verkdamas šypsausi. Tai aš kavinėje atsirėmęs į barą šoku surištomis rankomis ir kojomis. Abu mes žinome, jog jaučiame pasaulį ir nieko naujo viens kitam neatskleisime. Aš tik noriu tave apkabinti, užmerkti akis, kad galėčiau matyti.

Aklojo laiškas mylimajai

No_Angel37 — Fri, 09 Oct 2009 09:30:49 UT

Sveika ,

Iš savo tamsos rašau tau šį laišką, naudodamasis vienu iš tų prietaisų, apie kurį anksčiau esu tau minėjęs. Aš kalbu, o aparatas viską užrašo. Tai technikos stebuklas!

Rašau, norėdamas pabrėžti, kad niekados nebuvau romantiku. Esu dažnai girdėjęs apie scenas žvakių šviesoje, pasivaikščiojimus per pilnatį, pasibučiavimus po gatvės žibintais, ir viskas prieblandoje, ir lyg laužo šviesa atsispindėdavo tavo veide...

Tu turėtum suprasti, kad visa tai man nieko nesako. Aš tik žinau, kad šalia tavęs gerai jaučiuosi, esu saugus ir savimi pasitikintis. Žinau, kada einu su tavim už parankės, nėra geležinių stulpų šaligatvyje, nėra sulūžusių laiptelių ar kanalizacijos angų, nėra ir mašinų, ne vietoje paliktų pėsčiųjų perėjose. Tavo akimis norėčiau matyti savo gyvenimą. Aš įsitikinęs, kad jei ir tu apaktum, aš vis tiek regėčiau tavo akimis. Aš mėgstu pasakoti tau riebius anekdotus tyliai į ausį ir girdėt tavo juoką ar švelnų bambėjimą, kai ištari: kvailys... Man patinka glostyti tavo ilgus garbanotus plaukus, nes aš nesu romantiškas. Norint tokiam būti, reikia matyti. Aš paprasčiausiai neįsivaizduoju savo likusio gyvenimo be tavęs.

Bučiuoju.

Senis ir jūra

No_Angel37 — Thu, 10 Sep 2009 15:41:50 UT

Senas žmogus eina palei jūrą. Jo veidas raukšlėtas, akys išblukusios, abejingos. Tik retkarčiais melsvame jų blyškume šokteli kibirkštėlė – ne, ne susidomėjimo, o greičiau pašaipos. Jam nedaro įspūdžio pasišiaušusios vandenų platybės, drėgno smėlio gurgždėjimas po kojomis, vėjo nešamos žuvėdros prikimęs riksmas. ,,Eik šalin, dar apšiksi“, – sako senis kirui, įkyriai besisukaliojančiam virš galvos. Jūrą vyriškis mato beveik kasdien, jau daugel metų, gal nuo to laiko, kai pradėjo save atsiminti. Viskas aplinkui keičiasi: miestelis, žmonės, medžiai, tiltas, lėktuvai danguj, o jūra – ne. Mėlyna pavasarį, tingiai besiraivanti vasarą, rudenį piktai lipanti į krantą, žiemą pilkšvai juoda, treškinanti seklumos ledą. Gal todėl seniui atrodo, kad ir jis visą laiką toks pat: pakumpęs, apšepusiu smakru, šiurkščiomis rankomis su reumato išsukiotais sąnariais.
Jūra keletą dienų įniršusi siautėjo, dundėjo, kaukė, veržėsi į kopas, viską pakeliui laužydama. Praeitą naktį vėjas pasisuko atnešdamas šilumą iš pietų, nors jau spalio pabaiga. Tačiau bangos dar nepakeitė krypties – ne taip lengva tokiai įsisiūbavusiai galybei apsigręžti.

Paplūdimys tuščias. Tik kur ne kur gali išvysti pakrante maklinėjančią žmogystą. Gal užsilikęs poilsiautojas arba koks keistuolis, atvažiavęs pasigrožėti rudenio štormu. Senis praeina pro tokį nepakeldamas akių, ironiškai perkreipęs lūpas. Tikisi ką nors rasti? Vos įžiūrimą gintaro gabalėlį arba spalvotą, bangų nugludintą akmenuką? Paika romantika! Jis nieko nesivilia aptikti. Paspiria primirkusius lentgalius, skardines, plastmasinius šampūno indelius. Žmogus jau kėsinasi užteršti ir jūrą; gerai, kad ji tokia didelė ir protinga: sviedžia į krantą tai, kas į ją įmesta nerūpestingos rankos – man jūsų šiukšlių nereikia, turėkit patys!
Jeigu koks įkyruolis sustoja ir net mėgina jį užkalbinti, senis visiems vienodai atsako: ,,Keine Ahnung“, o už kelių žingsnių trūkteli ant kaktos kepurę ir ima pašaipiai kikenti. Man nieko iš jūsų nereikia, tad kokio velnio jums gali reikėti iš manęs? Aš tik su jūra kalbuosi!
Staiga senas žmogus pamato keistą daiktą: pailgos formos, apaugęs kiaukutais ir kriauklelėmis, apraizgytas juodom glebniom jūržolėm. Paspiria, o kai daiktas pasiridena ir vėl sustoja, vyriškis pasilenkia ir pakelia jį. Kažkokia seniena. Gana lengvas. Be abejo, tuščias. Senis užsimoja ir jau nori sviesti daiktą atgal į jūrą – man nereikia, pati pasiimk, – bet ūmai nuleidžia ranką. Suranda aštresnį akmenaitį ir pabrūžina šoną – tamsus stiklas, tačiau viduje lyg kas boluoja. Žmogus įgrūda butelį į brezentinio lietpalčio kišenę – namie apžiūrės, ką jam pasiuntė vandenai.
Vėliau jis randa kelis visai nemažus gintaro gabalus ir patenkintas žingsniuoja namo. Kai padegini gintarą, kambarys maloniai pakvimpa. Vėjas kalbasi su jūra ir baltomis bangų keteromis, bet senam vyriškiui jų uturiavimas neįdomus: jie negali sutarti, jų derybos – tuščias dalykas.

Gintaras spragsi mažom geltonom ugnelėm, ir namuose pasklinda senovinių sakų kvapas. Senis pagyvėja. Prisimena lietpalčio kišenėje turįs paslaptingą butelį, nutrina kiaukutus ir kriaukleles, nuvalo suskeldėjusią smalką, atsargiai ištraukia trupantį apirusį kamštį. Valandėlę delsia, prieš pažvelgdamas į vidų: o jeigu ten glūdi koks šlykštus padaras, kuris pabudo ir tik laukia, kol priartės baikšti vilgšna akis – staigus judesys, ir nuodai per kelias akimirkas pasklinda po visą kūną. Ne, geriau jis apvers butelį ir pakratys. Tačiau niekas nekrenta, nors viduje, be abejo, kažkas yra: kam kitaip reikėtų užkimšti butelį ir aplieti smalka?Senis kelissyk suduoda butelį į delną, ir tada jau aiškiai matyti, jog kakliuke įstrigęs boluoja sulankstytas popierius. Reikia įrankių dėžėje ieškoti siaurų žnyplelių ir atsargiai ištraukti netikėtą radinį.
Popierius nuo sūrios drėgmės išpurtęs, tiesiog tyžta pirštuose, vis dėlto vyriškiui pasiseka jį išlankstyti ir pakišti po staline lempa. Ir kas gi jame parašyta? Senis suieško akinius apvaliais metaliniais rėmais. Prieš porą metų rado juos paplūdimyje: gal kas pametė smėlyje, o gal išskalavo jūra. Vienas stiklas perskilęs, bet senas žmogus su jais mato geriau, nors kairės akies vaizdas dvejinasi. Žiūrint į smulkius daiktus, dvigubumo beveik nesijaučia.

Raidės išskidusios, virtusios violetinėmis dėmėmis arba susigėrusios į popierių; vis dėlto vyriškiui pavyksta perskaityti kelis žodžius, pasklidusius po visą puslapį. Kas aš esu, kas yra žmogus, kas yra Dievas? – klausia kažkas.

Senis piktai nusišnypščia nosį. To gali klausti tik mažvaikis, koks nors paikšas berniokėlis, kuris iš vakaro ilgai skaitė neprotingą knygą. Yra sekmadienio rytas, į mokyklą nereikia eiti, šalta, jis tingi keltis, todėl ima nei šį, nei tą galvoti. Kažkodėl vyrui pradeda mirguliuoti akyse. Jis nusiima akinius ir žiūrėdamas į tamsesnį kampą ilgai mirksi. Kol palengva sugrįžta įprastas vaizdas.
Jis parašys jam atsakymą, staiga šauna vyriškiui į galvą mintis. Nežinia, kada tas vaikiščias parašė laišką, bet tikriausiai vis dar laukia atsakymo. Aš jam taip brūkštelėsiu, kad jis čiaudės tris dienas, suktai šypsosi senis ir eina ieškoti popieriaus. Randa tik kažkokios parduotuvės reklamą, kurios antra pusė tuščia. Rašalinė, žinoma, išdžiūvusi, nes jis rašė prieš dešimt ar dvidešimt metų. Tiks ir pieštukas. Kažkur turėjo cheminį – kai jį paseilini, rašo kaip plunksna.
Senas žmogus pluša net sušilęs, mykia prikandęs liežuvį ir deda žodį prie žodžio. Paikas esi, vaikeli, jei tokių dalykų klausinėji, rašo jis. Nežinau, kas tu toks, nepažįstu. Jei turi veidrodį, pasižiūrėk ir suprasi, kas yra žmogus. Jis turi dvi kojas, dvi rankas, dvi ausis ir dvi akis. Taip pat vieną galvą, vieną nosį, vieną burną, bet joje daugybę dantų, su kuriais gali graužti sūrį, kurį nors pasaulio kraštą arba artimą savo. Kadaise vienas protingas žmogus sakė, kad būtis – tai mistinis Dievo kūnas. Ar ką nors supratai? Aš tai nieko. Taip mums abiems ir reikia.

Valandėlę senis pliaukši delnais ir juokiasi. Popierius nukrinta ant grindų, vyriškis netyčia jį užmina, rantėto bato atspaudas yra tarsi antspaudas, belieka tik kuo neaiškiau pasirašyti. Tačiau nulūžta pieštukas, ir laiškas lieka su nebaigtu parašu.
Vyriškis, žinoma, neturi smalkos, todėl kamštį aplieja vašku. Eina prie jūros, temsta, vėjas šniokščia ausyse, akis drumsčia ašaros, vanduo teliūskuojasi, stoja piestu, plaikstosi ore ir lašų debesiu lekia į krantą. Žmogus užsimoja ir sviedžia butelį kuo toliau į bangas. Ūmai nusileidžia tamsa, tarsi skylėta, išskidusi paklodė. Senis, stumiamas į nugarą vėjo, kėblina atgal į miestelį, blėsuojantį vos keliais žiburiais.
Naktį vyriškis kažką labai neaiškaus sapnuoja: tarsi kas be skausmo luptų nuo jo odą; vynioja sluoksnį po sluoksnio, o jis vis mažėja, traukiasi. Staiga dar nepabudęs prisimena, kad tą butelį prieš daugelį metų į jūrą įmetė jis pats. Visą vaikystę laukė atsakymo; manė, kad atsiras protingesnis už jį ir parašys. Paskui pamiršo, nustūmė tuos kvailus klausimus į šalį. Gyveno kaip visi: vedė, augino vaikus, palaidojo žmoną. Kaskart darėsi niūresnis, nieko nebesitikėdamas iš pasaulio. Debesys virš galvos plaukė čia į Rytus, čia į Vakarus, kartkartėm pasukdami į Pietus arba Šiaurę. Tačiau viskas vyko be galo nuobodžiai. Tik jūra visą laiką ėjo į krantą. Tarsi tikėtųsi ten ką nors rasti.
Vos prašvitus senis kūprina į paplūdimį. Akimis naršo kiekvieną kauburėlį. Paspartina žingsnį, pamatęs juodą pailgą daiktą. Bet ne, tai tik permirkusi rąsto nuolauža. Žiūri jūrai tiesiai į akis. Atiduok, murma, tai buvo paikystė. Nesu dar toks nukaršęs, kad rašyčiau pats sau laiškus.
Virš miestelio praplyšta debesis, kyšteli saulės kraštas. Žmogus nežiūri į jį. Sviedžia rąsto nuolaužą į kirą, įkyriai rėkalojantį viršum galvos. Žinoma, nepataiko.
Galiausiai vyriškiui pabosta bastytis palei jūrą. Pagrūmoja vandenų kalnams ir nusispjauna. Vėjas pagriebia seilę ir neša.
Gyvenimas – seilė, drinkanti vėjyje, sako senis ir stambia sudiržusia ranka šluostosi lūpas.
Jūra neskuba. Galbūt po šešiasdešimties ar šimto metų išmes į krantą kiaukutais ir kriauklelėmis apaugusį butelį su viduje glūdinčia nuo sūrios drėgmės išpurtusia kažkokios parduotuvės reklama. Kas nors ras ir perskaitys: ,,Pirkite makaronus! Mūsų parduotuvėje vyksta makaronų pardavimo akcija! Pigūs ir skanūs!“
Kokia paikystė – siuntinėti buteliuose makaronų reklamas, pasakys berniūkštis, žingsniuojantis per paplūdimio smėlį. Ir švirkštelės pro pradantę pavėjui drinkančią seilę. Trumpą tarsi savo gyvenimą.

autorius Petras VENCLOVAS

K.Vonegutas "Motina naktis"

No_Angel37 — Wed, 09 Sep 2009 14:02:34 UT

Mane tartum stabas ištiko.
Jis mane ištiko ne dėl kaltės jausmo, nes buvau išmokęs niekuomet nesijausti kaltas.
Jis mane ištiko ne dėl baisios netekties, nes buvau išmokęs nieko aistringai negeisti.
Jis mane ištiko ne dėl žiauraus mirties prisilietimo - buvau išmokęs žiūrėti į ją kaip į draugę.
Jis mane ištiko ne dėl širdį draskančios neteisybės. Buvau pripratinęs save prie minties, kad tikėtis teisingo atpildo taip pat juokinga, kaip ieškoti perlų mėšlo krūvoje.
Jis mane ištiko ne todėl, kad esu toks nemylimas. Buvau išmokęs apsieiti be meilės.
Jis mane ištiko ne todėl, kad Viešpats man toks negailestingas. Buvau pripratęs ničnieko iš Jo nesitikėti.
Stabas surakino mano sąnarius dėl to, kad man nebeliko visai jokio tikslo nei priežasties judėti kuria nors kryptimi. Variklis, vertęs vieną po kito nugyventi visus tuos betikslius ir beprasmius metus, buvo smalsumas.
Dabar ir jis apleido mane.

Tuščias lapas

No_Angel37 — Tue, 08 Sep 2009 07:47:08 UT

Kartais tuščias lapas pasako tiek daug... kartais tuščias žvilgsnis žiūri giliai i vidų ir nors ten daugybė jausmų , nemato nei vieno.... kartais tuščios akys seka kiekvieną žingsnį ... nesuprasdamos net menkiausios prasmės ... tiesiog... mūsų širdys per tuščios kad jose užtektų vietos dar kažkam ... giliai ,giliai visi tikisi pagauti tą akimirką ... ir iš jos pasiimti kiek galima daugiau... norim tiek daug pamatyti... išgirsti ... suprasti... bet tam dažniausiai ir pritrūksta akimirkos... nors ne ...pritrūksta širdies ... kada žodžiai tampa bereikšmiais ... o sapnai pradeda nebesakyti tiesos... ir visa gyvenimo simfonija staiga nutrūksta ... ne... ne ta prasme... mes liekame gyvi... nors....galbūt tai sunkiai pavadinsi gyvenimu... dabar net mūsų akys išmoko meluot... keista... akys - tuščias sielos veidrodis ... nors... kam pasakot vis tiek nesuprasi... palieku Tau tuščią lapą ...

Vasara -mano širdyje

No_Angel37 — Mon, 31 Aug 2009 08:45:30 UT

И вновь природы увяданье
Грядет за теплым, бурным летом,
И вновь остынут все желанья
С холодным, призрачным рассветом

Желтеют листья на деревьях,
И хоть горяч их желтый цвет,
Они мне душу не согреют,
Тепла и солнца в них уж нет

Тропой, запутавшейся в травах
Холодным утречком пройдусь,
В мечтах своих, простых, упрямых,
Я снова в лето обернусь

Пусть в памяти бушует лето,
Его в душе я сберегу,
И вспомню вдруг, когда-то, где-то...
И вновь согреть себя смогу

Помчатся листья золотые
Привольный ветер догонять,
И вот начнут дожди косые
Над летом умершим рыдать

Но память я возьму в ладони,
Почувствую его тепло,
Что душу бережно затронет,
И снова станет вдруг светло...

Skolintos mintys arba pagiringas blogas

No_Angel37 — Sun, 02 Aug 2009 13:06:46 UT

DRAUGAI….

NETIKRI- niekada nematė Tavo ašarų …
TIKRI- verkia kartu su Tavimi..
NETIKRI-žino kažką apie Tave..
TIKRI-galėtų romaną apie Tave,Tavo žodžiais ir posakiais parašyti ...
NETIKRI-atims is Tavęs butelį ,kai pasakysi “gana”..
TIKRI-pažiūrės į apvemtą sofą ir pils Tau dar,sakydami gyvenam vieną kartą ,geriam kartu”..
NETIKRI - paslapčia būna draugais su Tavo priešais ..
TIKRI-įžūliai kalba su priešais ir pasiruošę nueiti pagražinti visiems jiems snukelius ...
NETIKRI- neilgam
TIKRI-amžinai

eilė dažnai kelia stiprią baimę, nes verčia žengti žingsnį pirmam,
reikalauja pamiršti save, išsižadėti savęs, pasitikėti kitu ir jam pasiaukoti.
Teks užmokėti už kiekvieną neištartą žodį, už neįkūnytas glamones, už sutryptas
svajas. Reikės atsiskaityti už baimingumą ir jausmų šykštumą, kurie kliudė
mylėti, už atsainumą ir puikybę, kurie slopino polėkius. Teks atsiskaityti už negimusius
bučinius, už gerklėje užgniaužtas ašaras, už neišreikštą aistrą, už netesėtus
pažadus ir iššvaistytą laiką.

Tikri draugai nesislepia. Jie išlenda ir pasirodo, kad ir kokios supjaustytos jų sielos būtų.
Tikri draugai nemeluoja. Jie išsikalba, kad ir kokia žeminanti jų tiesa būtų.
Tikri draugai netyli. Jie verkia kruvinom ašarom, nors tai mato ir artima siela.
Tikri draugai neužsimerkia. Jie žiūri ir mato kiaurai. Tikri draugai nepabėga. Jų siela lieka, nors kojos neša toli.
Tikri draugai nežada. Jie tiesiog supranta.
Tikri draugai nejaučia. Jie myli

„….laikui bėgant vienatvė man tapo būtinybe, kurioje galėjau būti laisvas ir gyventi savo nematomą gyvenimą…visada tyrą ir pilną šviesos…su trupučiu liūdesio…mano meilė beribė…ir beveik niekas negalėtų atsakyti į tokį jausmą…ir veltui aš tikiuosi atsakymo į per daug didelius savo jausmus…ji niekada manęs nemylės…todėl mano jausmai nepatenkinti, jie degina ir drasko mano kūną, tačiau siela išsineria iš to pragaro ir lieka skaisti…įvairiais savo gyvenimo laikotarpiais aš vis sutikdavau ją, tą, kurią mano siela atpažindavo ir į kurią veržėsi su neregėta jėga ir džiaugsmu. Tačiau – tik siela. Aš jau žinojau, kad iš ten tokio pat veržimosi nesulauksiu. Ir išmokau savo kūną laikyti geležiniuose gniaužtuose. Ir man tik pakanka žinoti kad ji yra. Kad šis žmogus yra. Ir aš myliu…“

Nusivylimas? Baisus jausmas. Supratimas, kad viskas į ką dėjai viltis, ko tikėjais yra tik iliuzija, ištirpstanti realybės sraute.. Yra.. Tiesiog per daug skausmingas.Bet kartais to reikia. Na būtinai, net!
Kas ir būtų, jei būtume laimingi? Jei nebūtų pavasario, nežinotume kas yra ruduo. Taip ir čia. Kai esame pakilę aukštai ir viskas atrodo taip.. na, taip nepaprasta ir nuostabu.. Likimas skelia smūgį, nutėkšdamas žemyn. Ir vėl. Lipdaisi sparnus[neretai su kitų pagalba] ir kyli.. Bandai kilt. Tik ne taip aukštai šįkart. Šįkart laikais vidurio, nes žinai, kad likimas tik ir laukia, ten aukštai. Kada užmiršęs viską[Kaip Ikaras su Vaško sparnais] pakilsi. Per aukštai..Ir tik tie skrydžiai leidžia mokytis suvokti, vertinti įvairius dalykus. Suprasti, jų reikšmę gyvenime. Apskritai. Suvokti daug elementarių dėsnių, be kurių neįmanoma išgyventi. Ir kovoti dėl vietos po saule.

Tikri draugai...........
Tikri draugai visada suskubs pasakyti Labas........
Tikriems draugams visiškai nerupi, kad tu kitoks........
Tikri draugai niekada nesipeša kaip kate su šuniu ........
Tikri draugai visada nuves tave bet kur!......
Tikri draugai keliaus visur kartu....
Tikri draugai nesijuoks, kai isigysi naujus akinius...
Tikri draugai pades kai nusirisi zemyn....
Ir tikri draugai niekada nevers daryti to, dėl ko tu gali gailėtis

Trumpai

No_Angel37 — Wed, 13 May 2009 05:32:20 UT

Norėjau tai dėti į nuorodas bet pamaniau kad ši informacija pasimes tarp mano gausybės nuorodų. Kas mėgsta Leonidą Donskį (Plačiosios masės jį pažįsta kaip LTV laidos "Be pykčio " vedėją ,deja ši laida baigė savo gyvavimą ) Tai gali apsilankyti jo bloge su įdomiu ir galima sakyti istoriniu pavadinimu
http://komjaunimas.lt/

Nuvalkiota istorija

No_Angel37 — Mon, 11 May 2009 09:28:06 UT

Gyveno jauna ,naivi mergaitė,mokėsi universitete ,šokčiojo diskotekose ir flirtavo su vaikinais .Ir mylėjo dainininką ,jį dažnai rodydavo per televizijas ,jo nuotraukos puikavosi žurnalų viršeliuose ir laikraščiuose.Jis buvo geras dainininkas ir dainavo apie meilę.Mergaitė labai tikėjo meile...Dainininkas atvyko koncertuoti į jos gimtajį miestą.Mergaitė buvo koncerte ,užšoko ant scenos su puokšte gėlių ir dainininkas ją pabučiavo.Žinoma ji pasiekė savo...Iš jo viešbučio apartamentų išėjo tik ryte ir daugiau nevaikščiojo į koncertus .Ne, jis buvo puikus žmogus ir gražus vyras .Dainininkas buvo meilus ir švelnus ir mergaitė nieko nesigailėjo.Tačiau ji nustojo tikėti meile nes supainiojo iliuziją su realybe . Idealus ar kumyrus reikia mylėti iš tolo nes susikurtas įvaizdis retai atitinka realybę

Ramybė

No_Angel37 — Fri, 08 May 2009 14:30:12 UT

Nereikia nieko bijoti. Nebus jokių baisių sunkumų. Viskas ateina ir praeina. Pasaulis negali egzistuoti be džiaugsmų ir nelaimių. Pasauliui nėra nieko, kas būtų bloga. Malonumas – tai tarpas tarp dviejų skausmų. Kaip galite pajusti malonumą, jeigu niekada nejautėte skausmo? Jie atplaukia ir nuplaukia kaip debesys. Nereikia nei bijoti vieno, nei trokšti kito. Visus netikėtumus pasitikite su meile. Viską paverskite meile ir pripildykite savo gyvenimus meilės. Tada pasaulyje bus taika ir ramybė. Kodėl tris kartus tariate žodį šanti (ramybė)? Todėl, kad pirmasis skirtas kūnui, antrasis – protui, o trečiasis – sielai, nes esate ne vienas asmuo, o trys: tas, kuo save laikote (fizinis kūnas), tas, kuo jus laiko kiti (mentalinis kūnas), ir tas, kas iš tikrųjų esate (atma). Visi trys aspektai turi būti ramybės būsenoje. Tai galima pasiekti tik meile, nes meilė – vienintelė priemonė.
Skiriu šias mintis A

Kiek tereikia, kad iveikti krizę :)

No_Angel37 — Fri, 08 May 2009 06:13:41 UT

Į miestuką atvažiavo turtingas turistas. Užsukęs į miestelio viešbutį jis savininkui kaip užstatą padavė 100 dolerių banknotą ir pasakė einąs išsirinkti kambario.
Laimingas viešbučio savininkas, nė nelaukdamas svečio sprendimo, tekinas nulėkė pas mėsininką atiduoti seną skolą.Mėsininkas - irgi padorus žmogus - net nenusišluostęs rankų nuturseno pas ūkininką, kuriam prasiskolinęs už gyvulius.Ūkininkas, nedelsęs nė sekundės, nuskuodė į parduotuvę - ten seniai susikaupusi šeimos skola už įvairiausias prekes.Pralinksmėnęs krautuvininkas, pasisukęs į vitriną, apžiūrinėjo seniai matytą banknotą, ar jame matyti vandens ženklai, kai staiga pastebi gatve pėdinančią miestelio paleistuvę, kuri jam neseniai davė "skolon". Tad atsidusęs vyras išeina laukan ir pašaukęs merginą grąžina jai skolą.Ši, pasirodo, irgi turi įsipareigojimų - už kambarius veišbutyje, kur vedžiojasi klientus, seniai nemokėta. Tad paėmusi šimtinę mergužėlė pasuko į viešbutį ir jo savininkui įteikė banknotą, kurį vyras ką tik laikė savo rankose.Tuo metu laiptais nusileidžia turtingasis turistas. Kambarį jis jau išsirinko, bet viską sumaišė netikėtas "mobiliako" skambutis - dėl krizės sujukę verslo reikalai privertė keisti planus ir skubiai grįžti namo. Tad turistas iš sutrikusio viešbučio savininko paima užstatu paliktą šimtinę ir išvažiuoja.
Niekas negavo nė cento, bet visas miestas gyvena be skolų ir į ateitį žvelgia su optimizmu!