Vieta tavo skelbimui?
http://netlog.com/Visiskai_SlaptaiRamintaRamintaVisiskai_Slaptaihttp://lt.netlogstatic.com/p/tt/000/561/561142.jpg?1LietuvaPanevėžio apskritis Visiskai_Slaptai anketa

Visiskai_Slaptai

Patikimumas mergina - 19 metų, Panevezys, Lietuva

RSS šaltinis

Blog'as 5

  • *JI gimsta (arba) Mūzos teorija*

    Vieną vakarą netikėtai nubudau ten, kur medus pavirsta sapnais. Kur vėjas lėtai slenka grindimis, tarsi smilkalų dūmai. Ten, kur pikti žmonių šnibždesiai skamba kaip švelnios gitaros stygos. Rodos, kažkas ramiai, tyliai, kažkas švento, glostė man plaukus. O visą kūną vėrė skausmas. Mėginau pajudinti savo mažąjį pirštą, bet neįstengiau. Rėkiau, bet niekas negirdėjo. Tačiau aš išgirdau. Išgirdau dūžius.
    Vienas.
    Du.
    Trys.
    Keturi.
    Ar jauti? – sužnibždėjo keistas balsas. - Kaip skęsta tavo siela užmaršty?
    Penki.
    Šeši.
    Septyni.
    Aštuoni.
    Sustok! Kur bėgi? – vėl šūktelėjo balsas. - Tau dar per anksti!
    Devyni.
    Dešimt.
    Vienuolika.
    Delnuose likimą gniauži. – it senas žynys sumurmėjo. - Šiaurė, pietūs ar rytai? Jau pasirinkai?
    Dvylika.
    Ding Dang.
    Sumušė sunki rodyklė. Vidurnaktis jau čia.
    Ding Dang.
    Tu jau palikai namus. – pikdžiugiškai sumurmėjo, kažkas giliai sielos viduje.
    Norėjau bėgti. Skuosti. Bet pavyko tik pasileisti minčių labirintu. Tai ir buvo teisingiausias kelias.

  • *Apžvalgos ratas*

    - Salve, pavasari! Salve, auksine piene!- džiugesio giesme pasitinka niūrios miestų gatvės naujas valandas.
    Tik tak ir vėl iš pradžių. Laikas seks dar niekam negirdėtą pasaką. Dar niekur neregėti šešėliai pasibels į tavo duris. O jas atversi nebe tu, svetimas veidas pažvelgs pro akutę. Ir nieko jis už durų neregės, nes nepažįsta, vargšas, dar kaimynų. Nepažįsta jis dangaus, lietaus, balų, pilkojo akmens prie liauno beržo. Norėtum ištiesti ranką iš debesų tvirtovės, apglėbti ir padrąsinti naujagimį, bet tu teturi akis.
    Tik tak, gali stebėti, kaip laikas vers baltus, nesuteptus lapus, kurie kvepės dar spaustuve naujokams. Jie šauks:
    - Salve, pavasari! Salve, auksine piene! – ir nežinos, kad jie jau ne pirmieji...

  • *Tango ritmu*

    Jis jau rytoj pakels stikliuką už savo šešiasdešimtuosius metus. Nepaisant viso šito jis laimingas ir jaunas, išpūtęs tvirtą krūtinę žingsniuoja gatve apsikabinęs ją.
    Ji dar tik skaičiuoja trečią dešimtį. Ji tokia laiba it smilga, tokia švelni, aukšta, neturi nė menkiausio trūkumo, tarsi būtų nužengusi iš paties žurnalo viršelio. Pastaroji tokia brangi jam, nes nė karto per visus tuos metus nebuvo išdavusi.
    Kiekvieną anksų rytą, kaip ir šį spalio penktadienį, jis išeina į gatvę ir kupinas aistros, neatsižvelgdamas į vaikiūkščių pašaipas, sukasi tango ritmu apglėbęs savo palydovę. Viens, du, trys, keturi. Viens, du, trys, keturi.
    Ir taip šluoja šlavėjas pilką asfaltą...

  • *Bežįbsint gatvės žibintui*

    Atsirėmusi į vos vos bežybsintį gatvės žibintą lūkuriavau savo bičiulių. Kaip ir įprasta jie jau vėlavo geras dešimt minučių. Kadangi manęs visiškai nedomino geležinių plokščių statinys priešais, iš kurio žmonės vilkte vilko pilnutėlius krepšius saldumynų, žuvies, mėsos, aš užsimerkiau.
    Tuomet mano nugara pajuto gruoblėtą medžio žievę. Geriau įsižiūrėjusios į akliną vokų tamsą akys išvydo begalinius žalius laukus, kuriuose dūko vaikai, pasipuošę lininiais drabužiais. Jų basos kojos buvo suskeldėjusios, pūslėtos, tačiau jiems tai nerūpėjo. Žavus mažylių juokas sklido beribėje erdvėje, o aido atkartotas nežadėjo liautis.
    Atsisukau į žaliuojantį medį, kuris tą neišdildomo įspūdžio akimirką mane prilaikė, aš tvirtai jį apkabinau. Ir man buvo taip gerą... Kai staiga ausis pasiekė riebių keiksmų lavina. Atsimerkiau.
    Pamačiau dešimtis vaikų, kurie siautė betoniniuose laukuose. Vienus puošė prašmatniausios etiketės, kiti – purvini, apdriskę, tiesdami virpančias rankas, troško bent vieno cento meilės.
    Atėjo draugai ir patraukėme savo keliu už nugaros palinkdami jau užgesusį, pilką, nuogą, tačiau vis dar dangų remiantį šių dienų medį.

  • *Brutalumas*

    Brutalumas – tavo hobis. O taip, tu – nuostabus! Tavo aštrus žvilgsnis, visada įsitempę raumenys ir kietas kumštis. Iš paskos klegėdamos lėtai slenka pasikedenusios savo plunksnas dailios gulbės. O tu, nekreipdamas dėmesio į jas, tiesiog didžiuodamasis savo jėga, trypi pilkas miesto plyteles.
    Tavo akys – televizijos ekranas, kuriame žaižaruoja kovinių filmų kadrai. Smūgis. Smūgiai. Smūgių kruša ir gailūs vaitojimai. Tačiau ne bejėgių aukų, kurios laiku „nesuvedė“ sąskaitų.
    Gailūs vaitojimai sklinda iš už tvirtos raumenų sienos. Tu ten paslėpei pagrindinį liudininką. Erškėtrožių gijos, apsivijusios aplink jo sparnus, neleidžia pakilti, įkvėpti pavasario gaivos.
    Tu apkurtęs beprasmiškai trypi suskeldėjusias miesto plyteles, o kalinys, supančiotas tavo jėgos, vis lėčiau, lėčiau ir lėčiau kilsteli savo krūtinę, pripildydamas ją vis mažesniais oro gurkšniais.

Blog'o žymelės

Žymelės nenaudotos