Voras_Amasis
vaikinas - 22 metų, Kaunas, Lietuva
- Draugai |
- Svečių knyga
- | Nuotraukos
- | Blog'as
- | Prekiniai ženklai
- | Grupės
- | Vaizdo klipai
- | Muzika
- | Šūksniai
- | Apklausos
- | Nuorodos
- | Tik programos
Blog'as 16
-
Jaunyste
Ar pastebėjote, kad gatvėje žmonės vaikšto labai pikti. Toks jausmas, kad jie išeina į lauką, tik tam, kad ant kažko pasibartų, kam nors ką nors prikaišiotų ir pan. Čia tereikia tokį pavyzdį, pateikt, eini rodos gatve, vat tau gera nuotaika, imisi ir nusišypsosi kam nors, o tau atgal nei šypsenos nei šeip jokio gesto neparodo, na, čia nebent jeigu atmesime tuos visus antihumaniškus gestus, kurių rodymas, turbūt dažniausiai kiekvienam įauga dar nuo kiemo laikų....
Bet šiaip pagalvoju, ar mes lietuviiai visi tokie pikti, tokie be tikslo į miestą išeinantys, ar tik čia mūsų toks sindromas????
O gal mes su laiku vis labiau sensdami imame piktėti? Va, atsimenu kai dar seni geri laikai buvo, na, man tie seni laikai tai 1992 metais prasideda
tai vat, rodos tada išeidavai į gatvę ir visi kažkokie draugiškesni buvo. Prisimenu, kai su kiemo draugais ištemdavom siūlą per visą Laisvės alėją ir eidavom, o koks žmogus pliumt ir užkliūvą ir nesupranta kame čia bėda, bet vis tiek nepyksta, juokiasi smagu. Arba atsimenu, kai Kauno Gastranomą padarė universaline parduotuve, 
mirsiu nepamiršiu, kai reikdavo pro vienas duris įeiti, o pro kitas išeiti, o žmonės tai to nesuprato....mes tada su draugais atsisėdam ant suoliuko ir žiūrim, kaip žmonės pro vienas duris spraudžiasi, o jų neįeleidžia, nes jie ne pro ten eina, o jie tokie piktelėję, ,,kaip čia maždaug, aš į parduotuvę negaliu užeiti ar ką, taigi man kefyro reikia", prisijuokadavom iki trečio laipsnio nualpimo.
Šiaip kai pagalvoji geri laikai buvo seniau, visokios kiemų ,,tipo muštynės" kurios prasidėdavo ir baigdavosi vos po penkių minučių, nes vienas kito nepažinodavai....ir taip susidarydavo sąjunga tarp kiemų. O dar kur žaidimai miesto fontanuose, kur dažniausias žaidimas būdavo ,,šilta-šalta"....
Ech čia gali pasakot ir pasakot, kažkodėl atrodo, kad čia kažkokie pasakų laikai buvo, o ne gyvenimas....
-
Ech pąmastymai
Kartais atrodo viskas slysta iš rankų. Bet paskui pagalvoju, visi gi ateina vasara bus atostogu, tačiau vėlgi prisimenu, kad ši mano vasara bus katastrofiška dėl dviejų dalykų:
Pirma kadangi rašysiu savo baigiamąjį darbą, tai reikia man perskaityt čekiškai, vengriškai, lenkiškai ir kitom kalbom daug knygų bei straipsnių, o vis gi vasara taip sakoma ,,ačiumėt"
Antra turėsiu rinkt interviu iš kažkokių žmonių....nes taip dėstytojas prigalvojo...kaip sakoma neturi ką žmogus prigalvot, man atrodo, kad jis galvoja, jog jis domisi tik jam įdomiais dalykais, tai ir visi taip daryt turi, tačiau pagalaiu mes juk idividuolybės. Tačiau aš nesiskundžiu, nors galėčiau...
O, kai pagalvoji, pvz, kiti vasara veiks ką norės, ilsėsis, deginsis, skaitys įdomias knygas, o mes vargšai 3 kr. studentėliai mokslinę žemę arsim ir tiek.... Turbūt tokia mūsų dalia, jau dabar aš vos dienom kojas pavelku, tai kas bus kai sulauksiu 50 m. ?
Turbūt antras žydėjimas prasidės....
-
Sapnas...
Neduok tu Dieve išprotėt,
Geriau jau nieko neturėt -
Ir vaikščiot su lazdą.
Negaila proto man visai,
Bet jei aplenks mane jisai,
Sunku bus ir tada...
Jeigu tik laisvę duotų man,
Kaip paukštis skrisčiau aš miškan
Ir kas pavys mane?
Be proto kurčiau aš dainas,
Pamirščiau nuoskaudas senas
Gyvenčiau svajone...
[....]
Bet jei pamišėlis esi?
Kaip maro vengs tavęs visi
Į narvą uždarys.
Pririš kaip žvėrį grandine
Ir didelė žmonių minia spoksos tik į tave...
-
Iš sraigių gyvenimo....
Klausimas:
Kiek reikia Gyventi kad įsikutum tris lemputes?
Atsakimas:
Tris šimtus metu, jeigu tu esi sraigė.....
Čia toks bajeris, kurį šiandien išgirdau:
Lipa viena sraigė į obelį ir sutinka kitą. Ta ir klausia:
-Tai kur eini?
- Ai, obulių pavalgyt....
- Tai, kad dar neauga.
- Tai kol užlipsiu ir augs..... 
-
Pašnekesys
Šis pašnekesys turi labai gilią prasmę. Bent jau man tai patys unikaliausi žodžiai iš mano mylimiausio filmo ,,Paskutinis imperatorius" čia kalbasi imperatorius (Pu Yi) ir jo mokytojas per pirmąją jų pažintį 1919m.
Pu Yi, at 15: Who is this George Washington?
Reginald Fleming 'R.J.' Johnston: A famous American, your majesty. A revolutionary general, the first American president.
Pu Yi, at 15: Ah, like Mr. Lenin in Russia?
Reginald Fleming 'R.J.' Johnston: Not quite.
Pu Yi, at 15: Does he have a car?
Reginald Fleming 'R.J.' Johnston: He lived a long time ago, your majesty.
Pu Yi, at 15: *I* want a car.
Kiekvienas šiuos žodžius supranta savaip.
-
Idėja.....
Žmogus siekia pasiekti tobulybės viršūnę, o kas bus, kai ją pasieks. Kai nebus ką siekti? Ką darysime tada....nejaugi nustosime siekia gyvenimo tikslo. Kur ta riba tarp idealo ir beprotybės, tarpo mirties ir gyvybės? Mes mirštame ir gimstame apsupti skausmo. Kodėl nenorime pripažinti, kad skausme mes jaučiamės laimingi.
Gyveinas - tai nesibaigiantis kritmas duobėn, kurioje laukia alkana meška. Mes kabinamės už šakų, bet žinome, kad mūsų laukia mirtis, tačiau noras gyventi mus verčia nepasiduoti ir griebtis šiaudo.....
Mirti nepažinus meilės - yra baisiau net už pačia kraupiasią mirtį.
Kam to reikia? -
VAT.....
Supratau, tik viena, kuo labiau stengiesi, tuo labiau viskas ne taip iseina, taigi nuo siol nesistengsiu ir ziuresiu kaip cia gausis...... 
-
Oi, tos dienelės....
Visas gyvenimas tai nesibaigiantis kankinimo suolas ant kurio baigi užmiogti. Nors aišku pasitaiko ir įdomių akimirkų.
Vakar buvau su draugais muziejuje ir ten labai nuotaikingai praleidome laiką. Spėjinėjome, kuriam paveiksle kuris iš mūsų yra pavaizduotas...prisijuokėm, aišku, į mus visą laiką žiūrėjo tos baisios prižiūrėtojos bobutės, kurios tartum burbėjo, ko mes čia iš vis einam...Šiaip aš tai nesuprantu, ko jos ten visa laiką susiraukusios, taigi kaip tik reikia džiaugtis, kad tokiam muziejuj dirbi. Galima laiką stumti mokantis piešti arba nagrinėjant paskiras detales paveiksluose, o ne sėdėti ir visur akimis vedžioti, kad tik kas nepradėtų rėkauti....
Atsimenu, prieš kokius keturius metus, nuėjau su klase į muziejų, tai mes draugais užsukom į tą pačia salę antrą kartą, tai bobutė, kad ims burbuliuoti, tai ko čia antrą kartą ateini....?
Nusijuokėm ir tiek.....
O šiaip viskas visur keičiasi....o man liūdna, kad nėra ką veikti, tačiau sumasčiau, kad kitą savaitę eisiu žiūrėt terpantine plaukiojančių kūdykių ir kitų kūno dalių, gal pralinksmins....
-
Mylimiausias paveikslas....
[photo]45236[/photo]
-
Groži pro ašaras....arba kaip susigadynti dieną per valan
Šiandien su drauge sėdėjau vienoje paskaitoje ir bandžiau miegoti, tačiau man tas nepavyko, nes dėstytojas per nelyg garsiai kalbėjo, tačiau biški vis tiek nusnaudžiau....
O toji paskaita, tai tikra kuriozų šalis, faktiškai ten dėstytojas su fantazija, kurios turbūt nemoka suvaldyt, nes kai ją išlieja, pasidaro graudžiai juokinga
Aišku, aš čia taip papasakoti nemoku, tačiau reikia jį išgirsti ir tada suprasite, ką reiškia dvi valandas sėdėti mąstant, o kodėl aš čia esu? 
O šiandien jis pabandė pajuokauti, tik niekas nesuprato. O juokas buvo toks:
Jis pasakė, kad yra toks senas anekdotas, kaip pagauti liūtą sacharoje? Ogi, reikia sacharą padalinti į kvadratėlius....
Tai, kur čia juokas? Visi pagalvojom, tik niekas nepasakė....
Tada, tas mūsų išsvajotas dėstytojas pašnypštė nosį, nusivalė, tai kas liko rankove ir pasikasęs kaktą atbulu delnu ir kalbėjo toliau apie tai ką ir penkių metų vaikas žino. Vienoje vietoje, priėjęs vos jam ištariamą pavardę, pasakė: ,,ai, čia jis nesvarbus buvo, jis vis tiek šiukšlė...."
Taigi, musu universitetas yra tikras stebūklų laukas.....Jei nori atrasti, ko pasaulyje nėra, užeik pas mus.....
Blog'o žymelės
Žymelės nenaudotos
