Voras_Amasis

• Dalintis

Trečiadienis, 14 gegužės 2008 03:03

Visas gyvenimas tai nesibaigiantis kankinimo suolas ant kurio baigi užmiogti. Nors aišku pasitaiko ir įdomių akimirkų.
Vakar buvau su draugais muziejuje ir ten labai nuotaikingai praleidome laiką. Spėjinėjome, kuriam paveiksle kuris iš mūsų yra pavaizduotas...prisijuokėm, aišku, į mus visą laiką žiūrėjo tos baisios prižiūrėtojos bobutės, kurios tartum burbėjo, ko mes čia iš vis einam...Šiaip aš tai nesuprantu, ko jos ten visa laiką susiraukusios, taigi kaip tik reikia džiaugtis, kad tokiam muziejuj dirbi. Galima laiką stumti mokantis piešti arba nagrinėjant paskiras detales paveiksluose, o ne sėdėti ir visur akimis vedžioti, kad tik kas nepradėtų rėkauti....
Atsimenu, prieš kokius keturius metus, nuėjau su klase į muziejų, tai mes draugais užsukom į tą pačia salę antrą kartą, tai bobutė, kad ims burbuliuoti, tai ko čia antrą kartą ateini....?
Nusijuokėm ir tiek.....

O šiaip viskas visur keičiasi....o man liūdna, kad nėra ką veikti, tačiau sumasčiau, kad kitą savaitę eisiu žiūrėt terpantine plaukiojančių kūdykių ir kitų kūno dalių, gal pralinksmins....