buozgway

http://netlog.com/almantoAlmantasAlmantasalmantohttp://lt.netlogstatic.com/p/tt/000/101/101105.jpgLietuvaVilniaus apskritis almanto 52

Almantas Patikimumas  (Sekmadienis, 22 vasario 2009 05:10)

- andzelikute:
Zmogus gali pasiekti tiek, kiek jam leidzia jo vidiniai resursai ir aplinkybes. jeigu pradedame is kiemsargio reikalauti tapti profesoriumi, tada pas zmones atsiranda kompleksai.
Vienas iš svarbiausių asmeninės strategijos kriterijų, kaip minėjau, yra jos realumas. Ne kiekvienas gali būti profesoriumi ar kosmonautu ir ne kiekvienam tai yra didžioji siekiamybė ir tikroji laimė. Todėl, kaip minėjau, kiekvienas turi savęs paklausti - "ko aš noriu pasiekti gyvenime?", "kas yra mano laimė?". Gali būti, kad žmogaus tikslas ir laimė - sukurti laimingą šeimą, jei jis jos neturi, ar nusipirkti namą, šunį ar pan. Nebūtinai visi svajoja tapti profesoriumi.
O tai suvokus, reikia sistemingai eiti ta linkme.

http://netlog.com/almantoAlmantasAlmantasalmantohttp://lt.netlogstatic.com/p/tt/000/101/101105.jpgLietuvaVilniaus apskritis almanto 52

Almantas Patikimumas  (Sekmadienis, 22 vasario 2009 02:45)

- andzelikute:
Tiktai ka NLP sako apie vertybes? Ir ar galima visiskai susiplanuoti savo gyvenimo strategija? Juk gyvenime atstinka dalyku, kuriu negali numatyti. Taip kad galime planuoti, nustatyti, identifikuoti, bet kaip bus - neaisku.
Vertybės - manau, tai atskira tema. Vertybes pasirenka žmogus. Kiekvieno jos kitokios, bendrųjų civilizuotos visuomenės vertybių kontekste.
O dėl gyvenimo strategijos suplanavimo, tai viskas čia gana paprasta. Nusistatai konkrečią starto dieną, žinai kokį veiksmą atliksi pirmąjį, jį atlieki. Žingsnis žengtas. Žiūri, koks kitas žingsnis pagal planą, vėl žengi. Taip ir ateini ten, kur norėjai, tampi tuo, kuo nori (tik labai svarbu žinoti ko nori, sugebėti žodžiais pasakyti savo siekį).
Svarbiausia - žengti, daryti tai, ir daryti kryptingai. Nes chaotiškas blaškymasis (Brauno judėjimas), arba nieko nedarymas, laukiant kol už tave viską padarys Dievas (arba laimingas atsitiktinumas), arba kur tave nublokš likimas, niekada neduos rezultatų.
Deja, taip elgiasi dauguma žmonių. Jie nieko taip ir nepasiekia, sudaro pilkąją masę, pamatinį visuomenės sluoksnį (gal ir gerai, juk turi kažkas šiukšles vežioti ir viešuosius tualetus valyti...)
Tikriau sakant, jei atsitiktinai kažkas jiems ir pasiseks, tai tikimybė bus 1000 kartų mažesnė nei tiems, kurie į tikslą ėjo strategiškai. Tai liudija daugybė visam pasauliui žinomų žmonių biografijos, ir ne tik jų.
Žinoma, planas gali sugriūti dėl "force majore", bet taip gali atsitikti visiems - tiek "tikintiems", kad už juos kažkas padarys ("viskas Dievo rankose&quot, tiek darantiems tai savo rankomis. Skirtumas tik tas, kad antrasis variantas veikia, o "force majore" tikimybė jam žymiai mažesnė.
Atsiprašau blog'o autorės, jei kalbu ne į temą, bet manau bus naudingų minčių ateičiai. Be to, patikslinu, kad kalbu ne apie konkrečius asmenis, o apie bendruosius sėkmės strategijos principus. Yra apie tai išleista labai gera NLP teoretiko Harry Alder knyga "Pati geriausia patarimų knyga" (The Ultimate How To Book).

http://netlog.com/almantoAlmantasAlmantasalmantohttp://lt.netlogstatic.com/p/tt/000/101/101105.jpgLietuvaVilniaus apskritis almanto 52

Almantas Patikimumas  (Šeštadienis, 21 vasario 2009 23:08)

- andzelikute:
- insteadofstouny:
- almanto:
- insteadofstouny:
Turint galvoj, kad jutimai ir logika nėra neklystantys, tai akivaizdu, kad žmonės, kurie akivaizdžiai klysta, vadovaujasi būtent tokiu tikėjimu.
Kadangi jutimai ir logika nėra neklystantis, tai apskritai viskas pasaulyje (net ir tikėjimas) yra klaida.
Todėl mes kuriame iliuzorinį visumos vaizdą, tokį, koks kam patogus (arba nepatogus) ir gyvename jame...
Kol kuriam vaizdą jutimais ir logika, jis iliuzorinis. Bet jeigu iš dvasinės sferos, kuri yra virš jutimų, mums suteikiamos žinios, tai nėra klaida. Tikėjimas, tom žiniom taip pat nebus klaida, tuo tarpu tikėjimas savo iliuzoriniu vaizdu bus klaida.
Jeigu mes suvokiame, kad musu pasaulio vaizdas yra iliuzorinis juo aklai tiketi ir negalime. Nes mes suvokiame, kad tai ka matome arba tai, ka mastome apie viena ar kita reiskini nera absoliuti tiesa, o tik musu paciu susikurtas tikroves paveikslas.
Deja, absoliučiai viskas yra iliuzija, nes suvokime neišvengiamai dalyvauja subjektyvusis elementas - žmogus, su savo individualiu (ir be abejo primityviu) mąstymu ir ribotomis žiniomis. Net ir kalbėdami apie Dievą, mes jį įsivaizduojame primityviai, kiekvienas taip, kaip gebame, nežiūrint visų sofistinių vingrybių, bandant tai pagrįsti. Kad ir ką mes čia kalbėtume, viskas yra tik vargana objektyvios tikrovės interpretacija per kiekvieno iš mūsų prizmę.
Pasaulis yra toks sudėtingas, kad niekada joks protas jo iki galo nesuvoks, nes tai begalybė. Ir suvokti, nors ir būtų įdomu, mūsų egzistencijai nėra būtina (nes iš esmės tai tik fizika ir chemija...). Ir apskritai - kuo daugiau vietos pasaulyje užima mokslas, tuo mažiau vietos jame lieka Dievui. Todėl mums, kalbant apie tai, ko dar nežinome (arba ko nėra), belieka tik kurti sau patogias teorijas, arba šlietis prie kitų, jau sukurtų teorijų ar religijų (jei to reikia). Tačiau visa tai toli nuo realybės.
Yra tokia psichotechnikos rūšis - NLP (neurolingvistinis programavimas). Pagal ją, žmogus savo žvilgsniu, mintimis, tarsi žibintuvėlio spinduliu braukia per tamsią žemę, apšviesdamas siaurą ruoželį ir pagal jį bando įsivaizduoti kokia yra likusi pasaulio dalis. Arba kitas pavyzdys - keli neregiai, prisilietę prie dramblio, bando jį apibūdinti - prisilietęs prie kojos sako, kad dramblys yra kolonos formos, prie straublio - vamzdžio formos, prie uodegos - virvės formos ir pan. Todėl NLP siūlo tuščiai nespėlioti, o susikurti savo vaizduotėje savo pasaulį (kad ir nykštukų bei fėjų - juk vaikai tokiame ir gyvena!), svarbu, kad jis būtų malonus, neagresyvus ir jame būtų gera.
Panašiai, nors ir kitaip, tai daro ir religijos - jos, tarsi parduotuvėje, žmogui siūlo įvairias specializuotas pasaulio suvokimo sistemas, belieka tik rinktis, arba nesirinkti. Tačiau bėda ta, kad už religijų slypi didžiulis turtingas ir galingas biurokratinis aparatas, kuris į jas integruoja įvairių paslėptų ideologinių elementų, norėdamas žmones parišti ilgam laikui, padaryti juos priklausomus, paklusnius, dosnius, nes šis aparatas išsilaiko ir turtėja nuo parapijiečių skaičiaus ir iš jų surenkamų lėšų. Ir visus pamokslus skaito ir interpretacijas pateikia būtent šio aparato darbuotojai, kilniomis frazėmis dangstydami savo tikruosius tikslus. Taigi, atsiranda giliai paslėptų biznio elementų. Juo labiau, kad didžioji dalis kunigų, iš tikrųjų yra netikintys (nekalbu jau apie atskirus visai amoralius asmenis)...
NLP siūlo viską spręsti kitaip, racionaliau ir paprasčiau - susiplanuoti savo gyvenimo strategiją, surasti sau efektyvų sprendimų įgyvendinimo būdą, išsiaiškinti savo gyvenimo siekius, patikrinti ar jie vienas kitam neprieštarauja, ar jie realiai įvykdomi, ar jie iš tikrųjų veda į tokią laimę, kurios norime, ar ta laimė įmanoma realios aplinkos, darbo ir šeimos kontekste. Ir tada metodiškai, iš lėto pradėti vykdyti šią ėjimo į laimę programą. Kiekvienas čia paminėtas etapas NLP teorijoje yra labai aiškiai ir logiškai aprašytas, vykdančiojo asmens turi būti nuosekliai stebimas ir analizuojamas, fiksuojamas žingsnis po žingsnio. O ko mums iš tikrųjų galutiniame etape reikia? Tik vieno - jaustis laimingiems!
Taikydamas NLP žmogus aiškiai suvokia (ir gali žodžiais išreikšti) ko jis gyvenime nori, kas jo suvokimu yra laimė, ko jis gyvenime nori išvengti, kas jam trukdo, kokius psichologinius blokus jis turi ir sužino kaip tuos blokus nuimti.
Trumpai kalbant, jei reikia nykštukų ir fėjų, kad jaustis saugiam ir laimingam, galima įsivaizduoti (būtent vizualizuotis mintyse), kad jos tave supa, saugo, myli ir globoja, kad tu esi laimingas jų dėka. O jei tavo gyvenime atsitinka kažkas nemalonaus, ar kažkas prispjauna į dūšią - belieka tą faktą tiesiog ištrini iš savo "informacijos saugyklos". Ir visa tai atliekama elementarių, visiems prieinamų psichologinių technologijų pagalba. Tai žymiai šiuolaikiškiau, tobuliau, tikslingiau, logiškiau ir efektyviau nei siekti laimės miglotos religijos pagalba, tikintis, kad laimę tau duos kažkas kitas, „iš viršaus“ (dažniausiai po mirties, nes tai labiausiai neįpareigojantis pažadas). Ir be to, čia nereikalingas joks tarpininkaujantis ideologinis aparatas...
Kitaip kalbant, noriu pasakyti, kad "Tikėjimas" (tiksliau - religija) nėra vienintelis laimės ieškojimo būdas. "Žinojimas" yra kitas, racionalus, konkrečių rezultatų duodantis būdas.

http://netlog.com/buozgwayLinaLinabuozgwayhttp://lt.netlogstatic.com/p/tt/000/464/464941.jpgLietuvaKauno apskritis buozgway 20

Lina Patikimumas  (Šeštadienis, 21 vasario 2009 10:57)

- andzelikute:

Lina, tu labai graziai mastai ir tavo klausimai yra labai kryptingi. Jeigu mes suvokiame, kad musu paciu tikroves vaizdas yra iliuzija, mes pripazistame, kad gali buti ir kitokiu tikroves suvokimu, kitokiu to paties reiskinio vertinimu, kuris gali buti vienodai teisingas. T.y. mes neprimetame savo tikroves vaizdo kaip visuotines maksimos. Mes suvokiame, kad viskas, kad pasaulis tiesiog yra ir kad mes ji nuspalviname, suteikiame jame esantiems daiktams prasme pagal savo suvokima. Pvz. zymusis Egziuperi pasakymas apie zvaigzdes: "Žvaigždės žmonėms nėra tokios pačios. Vieniems, kurie keliauja, žvaigždės yra kelrodės. Kitiems - tik smulkūs žiburiukai. Dar kitiems, mokslininkams,- uždavinys, kurį reikia išspręsti. Mano biznieriui jos buvo iš aukso. Bet visos tos žvaigždės tyli." Tai kokios is tikruju jos, tos zvaigzdes?

Regis, suvokiu, ką norite pasakyti. Tas subjektyvus pasaulio suvokimas jau seniai man bado akis, bet tiesiog galvoju, kad, na, kodėl gi jis negali egzistuoti ir tiek. Man, pvz., visai normalu atrodo, kad tos žvaigždės (kaip pvz.) gali būti visiems skirtingos, nes, na, kad ir kiek skirtingai mes jas suvokiame, bet kažkaip randame bendrą kalbą. Aš apskritai esu už visus subjektyvumus ir jų egzistavimą, nes kažkaip taip jau esame sukurti, kad galėtumėme gyventi jų, tų skirtingų suvokimų, apsupti ir daugiau mažiau nesipešdami dėl jų (čia, aišku, su išimtimis). Regis, K. Vonnegut vienoj iš savo knygų (arba "Katės lopšys", arba "Žmogus be tėvynės", nepamenu dabar tiksliai, nes kai ne vieną skaičiau, jos truputį painiojasi) rašė apie Dievo ir pirmojo žmogaus dialogą. Vos sukurtas žmogus pradėjo klausinėti apie prasmę ir kai Dievas jo paklausė, argi viskas turi turėti prasmę, o žmogus atsakė "be abejo", Dievas tarė, kad žmogus gali pats ją sau ir susigalvoti, ir tai taręs nuėjo. Ši mintis man atrodo tinkama ir čia. Kodėl visi tie subjektyvumai, arba kaip vienas mano dėstytojas yra pasakęs: "subjektyvūs objektyvumo suvokimai" (graži ir prasmingai beprasmė verbalinė konstrukcija), jų tankiai susipynęs tinklas negali tiesiog egzistuoti be gilesnių jo prasmės, trūkumų ar dar ko ieškojimo?

Gal aš tiesiog pavargau ieškoti prasmės savame gyvenime. Tikriausiai. Ir šiandien matytas, ką tik minėtas filmas tą patvirtino, man atrodo. Svarbiausia žmogaus gyvenime tikriausiai yra ne suvokti, kokia to gyvenimo prasmė, ne išmokti viską daryti gerai, prasmingai ar net tobulai, o tiesiog daryti tai, kas paverstų kiekvieną iš mūsų tikraisiais "aš" (vėl kažkaip sumaliau žodžius, atsiprašau). Ir, galvoju, nesvarbu, jei man žvaigždės bus tik gražūs blizgučiai danguje, kai astronomui jos - tyrimo objektas, jei tik tas jų blizgėjimas skatins tikėjimą savimi, kitais ir pasauliu apskritai - su jo skirtingumais, subjektyvumais ir visu kituo. Štai taip.

(Jaučiuosi truputį sumišus, bet kupina kažkokių naujų minčių, su kuriomis nors ir nespėjau dar visiškai susigyventi, bet džiaugiuosi, kad jos yra. Nors tai ne į temą.)

http://netlog.com/buozgwayLinaLinabuozgwayhttp://lt.netlogstatic.com/p/tt/000/464/464941.jpgLietuvaKauno apskritis buozgway 20

Lina Patikimumas  (Šeštadienis, 21 vasario 2009 10:24)

- andzelikute:

Jeigu mes suvokiame, kad musu pasaulio vaizdas yra iliuzorinis juo aklai tiketi ir negalime. Nes mes suvokiame, kad tai ka matome arba tai, ka mastome apie viena ar kita reiskini nera absoliuti tiesa, o tik musu paciu susikurtas tikroves paveikslas.

O kodėl mūsų pačių susikurtas tikrovės paveikslas negalėtų būti mums tikras?

Taip, viena vertus, tuo tikėti yra kvaila, kaip, pvz., tikėti, kad krikščionybė yra labai išskirtina religija, nors iš esmės didžioji dalis jos šaltinių yra pagoniškosios religijos, ir taip kvailai žmonės tiki daugeliu dalykų, dėl ko dabar plačiai diskutuojama ir virkaujama. Na, taip, visuotinė iliuzija įsigalėjusi. Bet apie ją reikia, manau, kalbėti tik tada, kai tas tikėjimas iliuzijomis kenkia kam nors. Kitiems ar tam pačiam žmogui. Bet kita vertus, kodėl aš negalėčiau naiviai tikėti pasauliu, kuriame gyvena, pvz., kokios nors fėjos ar nykštukai? Man jie tikri, jie yra didelė mano pasaulio dalis, nesvarbu net, jei kitiems tai - iliuzija. Kodėl aš turėčiau atsisakyti tokio tikėjimo? Ar dėl jo kam nors skauda? Ar dėl jo aš pati regresuoju?

Nežinau, ar sugebu išreikšti tai, ką noriu pasakyti. Ir gal šiaip nelogiškai mąstau/ rašau, bet man tiesiog norisi, kad ši jūsų visų diskusija tęstųsi. ;}

Beje, kas nors esate matę filmą Zeitgeist?