rimaali
Patikimumas mergina - 36 metų, Vilnius, Lietuva
- Draugai |
- Svečių knyga
- | Nuotraukos
- | Blog'as
- | Prekiniai ženklai
- | Grupės
- | Vaizdo klipai
- | Muzika
- | Šūksniai
- | Nuorodos
- | Tik programos
Blog'as 21
Sveikink geruosius už jų gerumą, brangink tuos,
kurių širdys tiki, būk geras tikintiesiems.
Eik prie netikinčiųjų taip atsargiai, kad
išsisklaidytų jų pavydas ir neapykanta....
Būk toks tolerantiškas, kad tavo krūtinė taptų
plati kaip vandenynas.
Semkis įkvėpimo iš tikėjimo ir meilės žmonėms... 
-
Vasariškas vaizdelis
Stovi kaimietis su karve prie kelio ir stabdo pravažiuojančias mašinas.
Staiga sustoja naujasis rusas su 600 mersu, kaimietis prašo pavežti.
Naujasis rusas sako:
- Gerai, tave pavežu, bet su karve nežinau, ką daryti.
Kaimietis:
- Tai karvė iš paskos bėgs!
Važiuoja rusas 180 km/h, žiūri - karvė neatsilieka, važiuoja 260 km/h - karvė iš paskos, paspaudžia 360 km/h - karvės kairė akis mirkčioja.
- Klausyk, kodėl tavo karvės akis mirkčioja?
- Matyt, lenks...
-
Bučiuoju tave
Rytmečio saulė
Didelė, rasota -
Įspindo pro plyšį sienoje.
Pakuteno tau skruostą.
Ir imi tu pro miegą šypsotis
Neiškenčiu aš -
Ir drauge su saule
Bučiuoju tave
Ant kvepiančio šieno.
Bučiuoju tave.
Kai džiaugsmas -
Lyg viesulo gūsis -
Pagauna ir neša mane,
Kai laimė širdį užplūsta,-
Bučiuoju tave.
Visados aš bučiuoju tave.
Ne tik džiaugsmo akimirką-
Ir tada,-
Kai aptemsta padangė,
Gūdų vidunaktį,
Kai dunda griaustinis
Ir žaibas
Lyg magnis plyksteli
Nušviesdamas tavo išplėstas akis
Aš bučiuoju tave.
Visados aš bučiuoju tave.
Kai žiūriu į žemėlapį marga,
Padalintą į tūkstantį lopų lopelių
Kai matau mintyse
Šimtus aerodromų
Su išrikiuotais karo lėktuvais;
Kai žinau, kad kažkur
Raketos, užvertusios nosis į dangų,
Stovi grėsmingai;
Kai visa taip įtempta ir neramu,-
Aš bučiuoju tave.
Visados aš bučiuoju tave.
Kada debesys ima sklaidytis
Ir skirtingi žmonės
Pavojaus akivaizdoj
Tiesia draugystei rankas;
Kai Juodajame Kontinente
Susikuria naujos valstybės;
Kai daugiau vis žmonių
Pas kitus į svečius atvažiuoja;
Kai dainininkams leidžiama dainuoti,
Šokėjams - šokti;
Kai vėl susitinka tie,
Kurie susitiko kadaise prie Eibes,-
Kai tiki žmogumi,
Kai tiki ateitim,-
Aš bučiuoju tave.
Visados aš bučiuoju tave.
-
geros dienos
Mažas vėžliukas kabarojasi į medį. Sunkiai jam sekasi, bet šiaip taip užlipo iki pirmos šakos. Tada šoka žemyn ir bando skristi. Nukrenta ant žemės, apsidaužo visas. Bet ir vėl ryžtingai lipa į medį. Ir procedūra kartojasi iš pradžių.
Ant gretimo medžio šakos tupi du paukščiai stebi vėžliuko pastangas ir kalbasi:
-Žinai, gal pasakykime jam, kad jis įsūnytas.
-
romantikas
Jo širdis gali būti pati geriausia, pati švelniausia visame pasaulyje. Jis iš visos širdies tiki, jog gali atrasti meilę, pakeisiančią jo pasaulį. Ir turbūt jis teisus...
Su juo turi būti viskas arba nieko. Jį reikia mylėti. Tačiau jis nesukurtas meilės nuotykiui. Visais kitais požiūriais jis tobulas, bet šiam vaidmeniui netinka. Jis - romantikas.
Sakykite, ką norite, apie šias svajingas sielas, apie suirutę ir pražūtį, kurią sėja romantikai, tačiau vienos jų savybės niekas negalėtų paneigti. Jie niekados nesitaiksto su antrąja vieta. -
Vieną kartą…
Seniai, labai seniai, buvo sala, kurioje gyveno visų žmonių jausmai ir vertybės: Džiaugsmas, Liūdesys, Pažinimas ir visi kiti jausmai. Kartu su jais gyveno ir Meilė.
Vieną gražią dieną jausmai sužinojo, kad ši sala netrukus nuskęs. Taigi visi susėdo į savo laivus ir apleido salą. Tiktai Meilė laukė iki paskutinės minutės. Kai sala jau pradėjo skęsti, Meilė ėmė šauktis pagalbos.
Prabangiu laivu pro šalį plaukė turtingumas ir Meilė jo paklausė:
“Turtingume, ar negalėtum manęs pasiimt su savimi?”
“Negaliu, savo laive turiu daug aukso ir sidabro, čia tau vietos nėra!”
Tada Meilė ėmė prašyti Išdidumo, kuris savo įspūdingu laivu plaukė pro šalį:
“Išdidume, ar negalėtum manęs paimti su savimi?”
“Meile, negaliu tavęs paimti,- atsakė Išdidumas,- čia viskas taip tobula. Bijau, kad sugadinsi mano laivą."
Dabar Meilė kreipėsi į Liūdesį, kuris kaip tik vienas pro šalį ėjo:
“Liūdesy, prašau tavęs, paimk mane su savimi”
“O, meile, - atsakė Liūdesys,- man taip liūdna, kad turiu likti vienas.”
Pro salą keliavo ir Džiaugsmas, bet jis buvo toks patenkintas, kad net negirdėjo, kai Meilė jį šaukė.
Staiga pasigirdo balsas:
“Ateik, Meile, aš paimsiu tave su savimi",- Meilę užkalbino kažkoks senelis. Meilė buvo tokia dėkinga ir laiminga, kad pamiršo paklausti senelio vardo.
Kai jie pasiekė žemę, senelis nukeliavo tolyn. Meilė suprato, kokia dėkinga jam turi buti ir todėl paklausė Pažinimo:
“Pažinime, gal galėtum pasakyti, kas man padėjo?”
“Tai buvo Laikas , - atsake Pažinimas.”
“Laikas?- nustebo Meilė,- kodėl jis man padėjo?”
Pažinimas išmintingai pasakė:
“Nes tiktai Laikas supranta, kokia svarbi gyvenime yra Meilė.”
-
Krizė. Juodas jumoras
Mokykloje vyksta pamoka apie krizę...
Mokytoja klausia vaikų, kaip jų šeimoje kovojama su krize.
Petriukas kelia ranka ir sako:
- Mes su tėčiu nusprendėme atsisakyti mamos.
- Kaip tai? – klausia mokytoja
- Tai kad aš jau didelis, man pieno nebereikia, tėtis jau per senas,
o laikyti vien dėl kaimyno neapsimoka!
-
tas vienintelis žodis
O tolimoji,o žalioji upe!
Kokiais miškais tekėjai mėnesienoj,
Kai paukščiai, dangų visą dieną supę,
Šiltoj tankmėj užmigdavo lig vieno?
Tarpumiškių tamsoj bolavo kelias,
Po kojomis šnekėjo tilto lentos.
Ir mėnesienos ženklas ant skarelės
Spindėjo nepaliečiamas ir šventas.
Ir niekaip negalėdavau ištarti
To vieno žodžio, kvepiančio žolynais,
Miškų tankme ir bedugne po kojom.
Ir vien žvaigždė - nemirštanti Astarta,
Ir vien tamsus ir žalias ąžuolynas
Težino, kam tą "žodį" paaukojom. -
Nesuvaidinta svaja
Mano delnuose tirpsta gabalėliai ledo
Prašau, tu juos greičiau sušildyk,
Pasakysiu ką jaučiu tau, pasakyk ir tu be melo
Pasakyk tik mano lūpų nebetildyk.
Žinau, tau išsinerti iš praeities sunku
Minties gelmėje paskendęs nusivylimas,
Kuris nuplautas nuodėmės dušu
Kaip pirmas mūs širdžių susilietimas.
Supamės svajų sūpuoklėse ir aš, ir tu ...
Akimirkų amžinybė nesustoja,
Visas laikas praleistas kartu
Nesuvaidintas tavo žodžių man akordas groja.
Mano širdies versmėje tirpsta gabalėliai ledo
Klausykis dūžių jos, mane supraski...
Pasakysiu ką jaučiu tau, pasakyk ir tu, be melo,
Patvirtink tai, ką noriu jausti... -
Susiradai mane
Susiradai mane,
Aš taip arti tavęs.
Ar tai nauja pradžia ?
Ar tik ilga diena ?
Taip gera būt šalia,
Nedrąsiai raudonuot.
Taip gera kurt apie tave,
Ir bekuriant nusišypsot...
Ir pasirodei tu, kai man tavęs reikėjo,
Kai laikas daužė mano svajones.
Ir dar viena žvaigždė žemyn nuskriejo,
Tik šįkart būnant prie tavęs.
Ir nušvitai tu lyg saulytė,
Po to skausmingojo lietaus.
Ir privertei susimąstyti,
Gal aš iš naujo pamilau ? -
ne tas laimingas, kuris protingas...
Paskutinis žingsnis iki 1 000 000...
Užduoda klausimą:
- Kuris iš šių paukščių nesuka lizdo?
Atsakymo variantai: žuvėdra, Balandis, žvirblis, Gegutė.
Nu.... sako , nežinau, turiu dar skambuti draugui!
Skambink.
Skambina, užduoda klausima, draugas iškarto ir atsako: Aišku! Gegute! 100 %!
Atsako, teisingai, gauna 1 000 000.
Kita diena švenčia laimėjimą, faktas, kad gerasis draugas pakviestas. Taigi
to draugo ir klausia:
- Kaip gi tu čia sužinojai apie gegute, tu gi is visu mano pažįstamu
pats durniausias?
O tas ir sako:
- Visi žino, gegutė laikrodyje gyvena, kam jai tas lizdas reikalingas...
Blog'o žymelės
Žymelės nenaudotos
