Rukas U blog'as

Labas rytas :)

rukas_u — Tue, 21 Jul 2009 04:44:46 UT

Naktis tylėjo, ramiai laistė lietaus ašaras ir guodėsi, kad lietus jos Brolis, ir viską supranta. Rytas apsiniaukęs, debesys neša savo naštą ir atiduoda ištroškusiai Žemei...Šiemet Ji ištroškusi daugiau ir nesako, kodėl...Leidžia mums patiems suprasti...
Vasara tokia permaininga, kaip ir žmogaus vidinis pasaulis...Atrodo pavargo Saulė, ir ją pakeičia Lietaus gyvybės nešėjai Debesys, leisdami Jai pailsėti. Kita diena vėl graži ir šilta, Saulė vėl ritinėjasi žydrame Dangaus skliaute, Jaunėlis Brolis Vėjelis ramiai gainioja pūkuotus debesėlius, kurie šildosi Saulutės spinduliuose, dalį jų atiduodami Žemei ir Mums. Ir mes kartais džiaugiamės, ir šypsena valdo mūsų sielos veido mintis, o mintys sukuria geras emocijas ir svajones...Ir tada norisi apkabinti, priglausti, pabučiuoti ir palinkėti tik Meilės, Gėrio, Džiaugsmo kiekvienam...
Kartais vidinis nuovargis užvaldo, ir mūsų sielos buveinėje atsiranda liūdesys, laukimas ir ieškojimas. Kartais reikia tiek daug, o kartais užtenka visai mažai...
Jei tada supranti, kad vibruoji kartu su Dievo Kūrinija, tada Joje esi, džiaugiesi ir myli, verki ir liūdi...
Tada ieškai Meilės, o Ji visada šalia, visada saugo ir laukia. Kai supranti, kad visada šalia Tavęs yra Meilė, tada Lietaus lašai, krentantys Tau ant veido tokie malonūs ir laukiami, o vasariškai besiskundžiantis Jaunėlis Brolis Vėjelis atrodo ieško paguodos Tavyje, besišypsanti Saulė akies mirktelėjimu siunčia Tau Meilės, Šilumos, Užuojautos Spindulius, tyli Vakaro ramuma pasiima iš Tavęs nuovargį, ir skandina malonaus, svajingo poilsio sutemose...o Ryte anksčiau prasibudę čiulbantys paukšteliai, kviečia Tave džiaugtis šios dienos malonumais, kokie jie bebūtų...
Juk, kai šalia yra Meilė, visada viskas yra Tavo, Tau ir dėl Tavęs... ir tada visame kame pamatai tai, ko anksčiau nepastebėjai. Ir supranti, kad ši diena skirta tik Tau, o Tu skirta šiai dienai...Nėra nuovargio, nėra liūdesio, nėra skausmo...esi Tu ir Meilė...ar matai šalia savęs Meilę ? ar jauti ? Sustok, užsimerk, nusišypsok - juk Ji tikrai šalia
Tada atiduok Jos dalelę kiekvienam sutiktam, nejučia, paslaptingai, su džiaugsmu, atiduok Šilumą, kuriems Jos trūksta, ir Ji dauginsis kiekviename iš mūsų...
Linkiu geros dienos, Stiprybės, Ištvermės, Dievo Palaimos, vidines nuotaikos ir šilumos, kiekvienam sutiktam...
Su Meile Tau

Sustojo laikas...

rukas_u — Mon, 20 Jul 2009 12:57:13 UT

Sustojo laikas...Tavo akys paskandino mane nuostabioje gelmėje - nereikėjo žodžių, nebuvo minčių... Nevalingai sulaikėme alsavimą, kad nesugadinti tos akimirkos kokiu nors pašaliniu garsu, ir jausmai, tarsi rytmečio rasos lašelių skambesio muzika liejosi iš vieno į kitą. Toks pažįstamas, svaiginamai pažįstamas kūnas, nors iki tol niekada neliečiau, ir akys - du ežerėliai, kuriuose pilna džiaugsmo, gėrio ir laimės...
Taip ir nesinori iš ten išbristi, nors niekada nemačiau. Ir mikroskopinėmis nervų skaidulomis tekantis jausmo Krūvis, nuo kurio širdis neberanda vietos ir taip ankšta, labai ankšta krūtinėje savoje. Ji veržiasi ten - pas Jos... kaip kitaip paaiškinsi tą būseną, gerai, dar kojos laiko, tik dar jos laiko abu...
Aplink taip tylu, tylu, jei ta tyla laikyti jūros ošimą, bet tai mūsų ošimas - toks ramus, kaip laikas, kaip sielos meilės styga, švelniai skambanti viduje...
Veidu nusirita ašara ir nesuprasi, ar čia rūko rasos lašelis, atsiradęs iš meilės ir šilumos, ar akių gelmės jausmų perlas, taip žvilgantis vaivorykštės spalvomis. Kai ašara išdžiūvo, ir mus pasiekęs stiprėjantis ošimas, sugrąžino žodžių ir kalbos dovaną ...
Taip gera...kad Tu esi, ir ar reikalinga žodžiais įvardinti dabar tai kas yra...gal paskui, dabar žodžių nereikia, jų nėra, yra jausmas ir niekas jo nesupras nepajautęs...
Su Meile Tau

Tinkamai vertinti savo talentus

rukas_u — Mon, 20 Jul 2009 10:43:51 UT

Kartą vienas žmogus paklausė telegrafo išradėjo Samuelio Morzės :
- Profesoriau, ar kada nors, jums eksperimentuojant, buvo toks momentas, kai nebežinojote, ką toliau daryti?
- Žinoma, ir ne kartą, - atsakė Morzė.
- Kaip tuomet elgdavotės?
- Nuoširdžiai jums prisipažinsiu, ko dar niekam nepasakojau, - prabilo išradėjas. - Kai nebežinodavau, ką turėčiau daryti, atsiklaupdavau ir prašydavau Dievą šviesos ir išminties.
- Ir ta šviesa bei išmintis ateidavo? - paklausė žmogus.
- Taip, - atsakė Morzė. - Ir turiu pasakyti, kad Amerikoje bei Europoje mane ėmus liaupsinti bei girti dėl mano vardu pavadinto išradimo, niekada nemaniau, jog esu to nusipelnęs. Sėkmingai panaudojau elektros savybes ne todėl, kad būčiau pranašesnis už kitus, bet vien dėl to, kad Dievas, norėdamas tai suteikti žmonijai, turėjo kam nors šį dalyką atskleisti. Ir jis pasirinko mane...

Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės šeimininkai, sulig kiekvieno gautąją malone ( 1 Pt 4, 10 )

Tinkamas požiūris į mirtį

rukas_u — Fri, 17 Jul 2009 07:15:42 UT

Dinamito išradėjui Alfredui Nobeliui atsitiko ypatingas dalykas. Mirus broliui, kitą rytą laikraščiuose jis rado išspausdintą ne brolio, o savo paties nekrologą. Laikraščio redakcija papraščiausiai suklydo.
Perskaitęs nekrologą, A.Nobelis suprato, kokią prastą nuomonę pasaulyje paliko apie save. Jį vadino "Dinamito karaliumi", žmogumi, kuris sukaupė didžiulį turtą, gamindamas griaunančius ginklus. Atrodo, kad niekas nepastebėjo jo pastangų sutaikyti tautas, ieškoti kompromisų. Jis jautėsi labai nusivylęs ir nusprendė, ką nors daryti, kad pakeistų šią nuomonę. Testamentu savo didžiulius turtus paliko įsteigti Nobelio Taikos premiją. Šiandien retas prisimena, kad jis išrado dinamitą...

Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis...( 1 Kor 15, 55 )

Pasakyk apie vaikus, Mokytojau...

rukas_u — Thu, 16 Jul 2009 20:37:04 UT

Ir paprašė Moteris, laikanti ant rankų kūdikį:
- Pasakyk apie Vaikus, Mokytojau.
Ir jisai bylojo :
- Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų. Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso.
Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis. Nes jie turi savąsias.
Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas. Nes jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net svajonėse negalite aplankyti.
Jei galite, siekite būti į juos panašūs, bet nesistenkite juos padaryti panašius į save...( K.Džibranas )

Kaip mums atskirti...

rukas_u — Wed, 15 Jul 2009 05:42:11 UT

- Mokytojau, kaip mums atskirti, kas malonumuose gera, ir kas ne?
- Eikit į laukus ir sodus ir patirsite, jog bitei malonu rinkti iš gėlių medų.
Bet ir gėlei malonu atiduoti jį bitei. Nes bitei gėlė - gyvenimo šaltinis, o gėlei bitė - meilės pranašautoja.
Ir abiem - bitei ir gėlei - teikti ir priimti malonumą yra poreikis ir ekstazė...
Žmonės, būkite savo malonumuose kaip gėlės ir bitės. ( K.Džibranas )
Kas mums suteikia tikrąjį malonumą?...

Kančios prasmė

rukas_u — Tue, 14 Jul 2009 18:57:40 UT

Williamas Breault knygoje "Balsas virš vandens" pasakoja apie jauną kunigą, kuris ligoninėje aplankė paralyžiuotą vienuolikos metų mergaitę. Ją pamatęs pasijuto visiškai bejėgis padėti šiam tyliai kenčiančiam vaikui. Motina paaiškino, kad jos susikalba dviem judesiais. Kai mergaitė nori pasakyti "taip", - sumirkčioja akimis, o kai sako "ne", - pajudina dešinės rankos mažąjį pirštelį. Visas kūnas jau buvo paralyžiuotas. Teliko tik "taip" ir "ne", o visa kita - kančia.
Supratęs, kad gali susikalbėti, kunigas paklausė mergaitės, ar ji girdi. Ši kelis kartus mirktelėjo. Tada jis kaip galėdamas išraiškingiau ėmė pasakoti apie Jėzaus gyvenimą, apie tai, kaip Jėzus visus mylėjo. "Ar tai supranti?" - paklausė. Akys vėl patvirtino: "Taip."
Kunigas vis aplankydavo mergaitę ir kalbėdavo jai, o ši vis silpo. Kartą paklausė : "Tau labai skauda?" Mergaitė mirktelėjo. "Ar žinai, kad Viešpats ypač myli vaikus?" Ši vėl mirktelėjo. "Tave Viešpats myli ypatingai." Po trumpos pauzės mergaitė vėl kelis kartus sumirkčiojo. Taip, ji tai žinojo... Surakinta ligos, kankinama skausmo, negalėdama judėti ji jautė, kad Jėzus ją myli...

Išminčius sako: "Gera sveikata yra palaima, bloga sveikata - dovana. Viskas priklauso nuo to, ką su ja darysi..."
Kaip priimti skausmą ir kančią?

Išsilaisvinimas

rukas_u — Mon, 13 Jul 2009 05:50:14 UT

Atsikėliau anksti rytą ir puoliau naudotis diena.
Turėjau tiek daug darbo, kad nebuvo laiko kada melstis.
Rūpesčių kalnas augo ir darėsi vis sunkesnis.
"Kodėl Dievas nepadeda"? - klausiau.
Jis atsiliepė : "Šito manęs neprašei"...
Troškau jausti džiaugsmą ir gėrėtis grožiu,
bet diena buvo liūdna ir apsiniaukusi.
Klausiau, kodėl Dievas man nesuteikė džiaugsmo.
Ir jis man atsakė : "Bet juk manęs to neprašei."
Mėginau atverti vartus, kad pajusčiau Dievo artumą,
Išbandžiau visus raktus.
Dievas švelniai ir meiliai paklausė :
"Mano vaike, kodėl nepabeldei į duris?"...
Šį rytą atsikėliau anksti ir minutėlę stabtelėjau.
Turėjau tiek daug darbo,
kad būtinai reikėjo nors truputį pasimelsti...

Turime suvokti, kad kiekviename mūsų, norime to ar ne, gyvena kaprizinga būtybė, nuo kurios reikia atsiskirti...Kol nebūsime to padarę, neturėsime ramybės ( Mary Richards )

Slaptos nuodėmės

rukas_u — Tue, 07 Jul 2009 18:25:01 UT

Pykau ant draugo : išliejau jam savo pyktį, ir mano įsiūtis nurimo.
Pykau ant savo priešo : nieko jam nesakiau, ir mano neapykanta vis augo.
Kursčiau save, dieną ir naktį ašaromis laistydamas savo pyktį, o šypsenomis dangsčiau savo bjaurią ir niekšingą veidmainystę.
Dieną ir naktį ji augo, kol subrandino puikų užnuodytą vaisių.
Mano priešas matė spindintį vaisių, ir žinojo, kad jis mano.
Slapta įsigavo į mano sodą, kai naktis supo medį.
Su džiaugsmu ryte išvydau prie medžio mirusį savo priešą...( William Blake )

Šios eilutės verčia susimąstyti apie slypintį blogį : veidmainiškumą, "saldų kerštą" ir nedorų poelgių padarinius. Pažvelkime į savo širdį, ir ten atraskime tikrąją meilę.

"Už viską galiu užmokėti "

rukas_u — Tue, 07 Jul 2009 16:10:36 UT

Sunilas gavo didžiulį palikimą ir su savo žmona, kurią ką tik vedė, nusprendė medaus mėnesį praleisti ypatingai. Jie nuvyko prie jūros ir apsistojo pačiame prabangiausiame viešbutyje. Po poros dienų žmona išėjo maudytis ir vos nepaskendo jūroje. Tai sužinojęs, Sunilas nubėgo į pliažą, prasiveržė pro žmonių minią ir labai nustebo pamatęs vyrą, veidu prisiglaudusį prie jo žmonos.
- Ką čia darai? - paklausė.
- Dirbtinį kvėpavimą, - atsakė šis.
- Dirbtinį kvėpavimą?! - nusivylęs sušuko Sunilas. - Neduok jai nieko dirbtino, tik natūralų! Aš už viską galiu užmokėti...

Nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime ( 1 Tim 6, 7 )

Dievo kūriniai moko

rukas_u — Mon, 06 Jul 2009 19:23:59 UT

Kartą Rytų išminčius sušaukė savo mokinius, norėdamas jiems papasakoti kažką svarbaus. Vos jam pravėrus burną, už lango ėmė giedoti paukštelis. Išminčius nutilo ir ramiai klausėsi paukščio giesmės. Kai paukštis nuskrido, tarė : " Daugiau nieko neturiu pasakyti ". Ir pakilęs išėjo...

Tikrasis turtas

rukas_u — Sun, 05 Jul 2009 07:27:23 UT

Vieną vakarą tėvas sugrįžo į namus persimainiusiu veidu, surinko mus visus ir pasakė, kad jo partneris dingo su visais pinigais, ir jis dabar bankrutuos...
Kitą dieną mama pardavė keletą savo papuošalų. Kai vakare grįžome namo galvodami, ką gausime valgyti, ir kai grįžo vis dar žado neatgaunantis tėvas, ant stalo pamatėme neįtikėtinai gausias ir puikias vaišes... Atrodė, lyg būtų Kalėdų puota.
Tėvas visiškai pasimetė. Pažvelgė į savo žmoną ir karčiai paklausė : " Ką tu darai? Gal iš proto išsikraustei? ." O ji atsakė : " Kaip tik dabar mums reikia būti linksmiems. Ateinančią savaitę tokie nebebūsime ."
Tai paskatino šeimą visomis jėgomis atsispirti nelaimei. Brolis, nors dar buvo labai jaunas, gatvėse pardavinėjo laikraščius. Sesuo vakarais susirado darbą. Mūsų nuotaika visiškai pasikeitė : Motinos išminties dėka vietoje liūdesio, atsirado ryžtingas noras siekti sėkmės.
Atsisakyti troškimo turėti sunkiau nei atsisakyti paties turto...
Ar pajutai, kad pinigai patys savaime negali suteikti laimės, ramybės, meilės.

Ieškoti Dievo rūpesčiuose...

rukas_u — Sat, 04 Jul 2009 15:58:03 UT

Eileen Egan, pasaulietė moteris, 30 metų dirbusi kartu su Meilės misionierėmis, taip aprašo savo patirtį :
" Kartą, kai kalbėjomės apie visą aibę iškilusių problemų, Motina Teresė man tarė: "Viskas yra problema. Kodėl to nepavadinti dovana?". Nuo tada pakeitėme savo žodyną.
Netrukus teko skristi iš Vankuverio į Niujorką. Dideliam savo nepasitenkinimui sužinojau, kad skrydis atidėtas ir turėsime ilgai laukti. Nuėjau pranešti Motinai apie šią problemą. Eidama prisiminiau jos pastabą ir tariau : " Motina, noriu jums pasakyti, apie vieną dovaną. Turėsime čia laukti keturias valandas ir į vienuolyną nenuvyksite iki vėlaus vakaro." Motina Teresė oro uoste tuojau pat ėmė skaityti savo mėgstamą meditacijų knygą.
Nuo tada naujienas apie iškilusias kliūtis arba sunkumus pranešdavome sakydamos: "Turime mažą dovanėlę." Arba : " Šį kartą dovana ypatinga." Ir situacijos, kurios būdavo išsakomos nemaloniu žodžiu problema, priversdavo šypsotis, nors kartais ir skausmingai."

Meilė...(12)

rukas_u — Sat, 04 Jul 2009 13:19:19 UT

Laisvė sukuria emociniam bendravimui palankią atmosferą. Kartu ji atitinka aukštesnę dvasinę kultūrą. Vyras ir moteris turi galimybę ilgiau būti drauge, kelti savo jausmų kultūrą.
Tikras gilus meilės jausmas ilgainiui pašalina nelygybę, stimuliuoja laisvą abiejų mylinčiųjų valią. Ir dviejų bendravimo procese ši objektyvi tendencija reiškiasi juo stipriau, juo gilesni darosi intymūs jausmai.
Meilė neapkenčia priespaudos, valingos, varžančios intonacijos. Meilė gali klestėti tik kol ji laisva ir savaiminga.
Žinoma, meilė niekada nebūna gryna santykių idilija, visiškas motyvų, apibūdinančių vertybių sistemą, sutapimas. Kai kada vieno iš mylimųjų valia nesutampa su kito valia. Tai visiškai natūrali asmenybių diferenciacija. Tačiau visada, kol egzistuoja meilė, norima kardinaliais bendro gyvenimo klausimais siekti vienovės arba panašumo. Ir juo daugiau "aš noriu" nesutampa su "ji nori", juo labiau meilė degraduoja. Vieno pareigos kitam ima virsti valios laisvės apribojimu. Tai vieno ir kito meilės laipsniško užgesimo procesas. Santykių laisvė įgauna nelaisvės pobūdį. Dėl asmenybės žmogiškosios esmės apribojimo ir slopinimo tikrai atskleisti intymius jausmus darosi neįmanoma.
Bet ir abiejų mylimųjų laisvė - tai ne savivalė, ne kaprizai. Ji turi būtinumo, rimto ir protingo požiūrio į lytinį klausimą, į vyro ir moters socialinę funkciją sąlygojamas ribas. Išeiti už tų ribų, vadinasi, atsidurti už tikros laisvės sferos, nes jos esmė visada susijusi su normaliomis bendravimo formomis, su objektyvia istorine būtinybe, su pažangia žmogaus raida.
Mylinčių vyro ir moters laisvė - galimybė ir teisė patiems rinktis meilės objektą, vadovaujantis širdies liepimu, protu ir instinktu, intuicija ir asmeniniu vertinimu. Tai taip pat galimybė ir teisė patiems, suvokiant savo atsakomybę prieš visuomenę, lemti savo intymių jausmų stiprumą ir trukmę. Meilė gali būti ilga ir laiminga, jei vyras ir moteris gerbia vienas kito laisvę, nes kaip tik ši santykinė laisvė susijungimo rėmuose stimuliuoja ir taurina jausmus.
" Prielankumas žmogui - tai troškimas laimės jam... O laimės nėra be laisvės. Tu nenorėtum varžyti manęs, o aš - tavęs. O jeigu tu imtum varžytis dėl manęs, tai tu mane nuliūdintum..."
Tarp laisvės ir meilės yra būtinas tvirtas socialinis ryšys. Jos viena su kita susipina ir viena kitą papildo. Meilė išnyksta, jei nėra laisvės, pagarbos vieno kitam atmosferos. Vergė sukaustyta dvasiškai ir sociališkai. Ji niekada negali iš tikrųjų mylėti šeimininko, kuris ją engia. Bet šeimininkas negali iš tikrųjų mylėti moters, kurią pats engia kaip diktatorius ir savininkas, bet nesuteikia jai laisvės. Meilė padeda žmonėms protingai panaudoti laisvės galimybes, prisideda prie dvasinės kultūros plėtojimo.
" Laisvė ir meilė ! Jų
Reikia man abiejų,
Už Meilę
Gyvybės negaila,
Už Laisvę
Aukosiu aš Meilę... ( S. Petefis )
Įsimylėjusiojo protas tampa "guvesnis". Meilė - "visą apimanti ugnis, ji įžiebia kitus jausmus...įkvepia jiems naujų jėgų...". Štai kodėl sakoma, kad meilė gimdo herojus.
Vyras ir moteris patyrę didelę meilę, nepažįsta melancholijos, nuobodulio ir abejingumo. Mylinčiųjų sąmonė yra apimta džiaugsmingo susijaudinimo ir ypatingo lengvumo, jie tarytum išgyvena katarsį, " sielos apsivalymą". Toks sąmonės nusiteikimas atpalaiduoja visas žmogaus jėgas.
Meilė iš vidaus stimuliuoja žmogaus jėgas tikslingiausiai įveikti sunkumus. Nėra tokio sunkaus darbo, kurio meilė nepadarytų ne tik lengvo, bet ir malonaus...
Meilė įkvepia liūdnoms akims gyvumo, nurausvina išblyškusį veidą. Mylintys iš tikrųjų praauga savo smulkmeniškas savybes, ir jų siela taurėja.
Meilė - tai meno žmonių įkvėpimo mūza. Jos žavinti jėga veikia kaip burtas, kai gimsta grožis ir meninių formų stebuklas.
Meilė - tai ne tuščias "dykinėjimas", jei nenori pasidaryti dykinėjančiu tinginiu - mylėk.
Meilė, susijusi su socialinės pareigos atlikimu, su vaisinga vyro ir moters visuomenine veikla, atveria tyriausius intymius intensyvaus ir ilgalaikio malonumo, pripildančio kasdienybę, šaltinius. Dėl to mylimųjų asmeninis gyvenimas tampa turtingesnis, gražesnis, džiaugsmingesnis.
Meilė turi didelę reikšmę ypatingai emocinei ir dorovinei asmenybės vidinės palaimos būsenai sukurti. Meilė turi nuostabią savybę padidinti individo, kurį ji paliečia, vertę. Šitaip ji atskleidžia naują aukštesnę žmogaus prozaiškos kasdienybės prasmę... ( Autorius nežinomas...Tau )

Pripažinti, kad esame riboti...

rukas_u — Fri, 03 Jul 2009 16:32:30 UT

Pasakojama, kad vienoje kolegijoje, teikdamas baigimo diplomus, jos direktorius su pasididžiavimu pareiškė, kad iš visų mokinių tik du neišlaikė egzaminų. Toje ceremonijoje, kaip garbės svečias dalyvavo aktorius ir dramaturgas P.Ustinovas. Jis tarė :
"Kadangi neturiu jokių titulų nei baigimo diplomų, manau, kad pasauliui labai reikia ir nediplomuotų žmonių. Tiems dviems, kaip ir bet kokiai mažumai jaučiu palankumą. Jei būčiau buvęs šios kolegijos mokinys, esu beveik tikras, kad egzaminų būtume neišlaikę trise. Visi - ir nepasiekusieji visuomenės viršūnės - šiame pasaulyje yra labai vertingi."

Nuplausiu jus tyru vandeniu. [...] Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia ( Ez 36, 25-26)
Ar pajutai, kad Dievas myli tave tokį, koks esi, nepaisydamas tavo nuodėmių...?

Atleisti...

rukas_u — Thu, 02 Jul 2009 09:27:37 UT

Anglų rašytojas C. S. Lewisas, mokydamasis kolegijoje, dažnai patirdavo skriaudą iš vieno mokytojo. Dėl to jautėsi labai sužeistas ir tą skausmą nešiojosi didesnę savo gyvenimo dalį. Šis jausmas ir mintys apie kerštą mokytojui nuolat sugrįždavo.
Suaugęs Lewisas suprato, kad žaizda užgis tada, jei jis iš visos širdies atleis mokytojui. Stengėsi kiek galėdamas, tačiau atleisti už vaikystėje patirtą blogį nepavyko. Dar blogiau, ėmė kankintis jausdamas kaltas, kad nesugeba atleisti.
Prieš pat mirtį rašė savo draugui: " Tik prieš kelias savaites staiga supratau, kad pagaliau atleidau labai mano vaikystę apkartinusiam mokytojui. Stengiausi ilgus metus, bet kiekvieną kartą, kai maniau, jog pagaliau pavyko, suprasdavau, kad turiu stengtis toliau. Šį kartą esu tikras, kad pasiekiau."
" Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?" Jėzus jam atsakė: " Aš nesakiau tau - iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių kartų" ( Mt 18, 21 )

Viskas, kas tave supa, sukurta tau...

rukas_u — Wed, 01 Jul 2009 07:47:49 UT

Kartą Sunilas atostogavo gamtoje. Išsinuomojo namelį netoli paukščių rezervato. Daugybė įvairiausių paukščių visą dieną giedodavo už lango. Jis buvo taip sužavėtas,kad kiekvieną kartą, kai išeidavo į lauką, garsiai dėkodavo paukščiams už jų nuostabias melodijas. Vieną kartą namo šeimininkas jį ir paklausė:
- Ar tik nemanai, kad paukščiai gieda tau?
- Žinoma, - atsiliepė Sunilas.
- Tu labai klysti. Paukščiai gieda man.
Jie pradėjo taip karštai ginčytis, kad savo santykius nusprendė išsiaiškinti teisme. Teisėjas atidžiai abiejų išklausė ir, didelei jų nuostabai, paskyrė baudą ir vienam, ir kitam.
- Kodėl? - paklausė Sunilas.
- O gi todėl, - iškilmingai pareiškė teisėjas, - kad šie paukščiai visuomet giedodavo tik man...
Kiekvienas žmogus turi teisę manyti, kad pasaulis sukurtas dėl jo ( Talmudo išmintis )
Nuostabus gamtos grožis, saulėtekio, saulėlydžio žaros, čiulbantys paukščiai, kerintis grožiu gėlės žiedas, nakties pūga žiemą, ramus ir stebuklingas vakaras prie jūros ramiai giedant bangelėms, žvaigždžių nusėtas dangus, tyliai kuždantis švelnius žodžius vasaros lietus, ramybė miško gilumoje...Gėrėkis tuo, giliai įsijausk ir pergyvenk kartu, įsiklausyk į garsus, užuosk kvapus, gyvenk kartu su tuo kas tave supa, ir mylėk - juk tai skirta Tau...

Tikras paradoksas

rukas_u — Mon, 29 Jun 2009 06:12:21 UT

Valgau labai gerai, bet esu alkanas,
nes dar yra alkstančių žmonių.
Geriu tyrą vandenį, bet mano gerklė išdžiūvusi,
nes dar yra ištroškusių žmonių.
Galiu juoktis, bet man trykšta ašaros.
nes dar yra liūdinčių žmonių.
Mano kūnas sveikas, bet jaučiuosi blogai,
nes dar yra sergančių žmonių.
Mano regėjimas yra geras, bet atrodo, lyg būčiau tamsoje,
nes dar yra aklų žmonių.
Mano protas aiškus, bet neateina nė viena mintis,
nes dar yra nemokšiškumui pasmerktų žmonių.
Turiu namus, bet jaučiuosi lyg lauke,
nes dar yra benamių žmonių.
Esu laisvas, bet atrodo, lyg mano langai būtų užkalti,
nes dar yra daug įkalintų žmonių.
Rengiuosi madingai, bet galvoju, kad esu apsikarstęs skarmalais,
nes dar yra nuogų žmonių.
Naudojuosi buities patogumais, bet nepailsiu,
nes dar yra itin vargstančių žmonių...( Myrtle Householder )

Jei galėsiu padaryti, kad bent viena širdis nesugniužtų, nebūsiu gyvenusi veltui. Jei bent vienam galėsiu sumažinti skausmą, sušvelninti kančią ar bent vieną bejėgį paukštį sugrąžinsiu į lizdą, nebūsiu gyvenusi veltui... (Emily Dickinson )

Meilė...(11)

rukas_u — Sat, 27 Jun 2009 07:53:44 UT

Meilė visada ieško atgarsio, bendravimo abipusiškumo, abejingumas žiauriai žeidžia ją. Be mylimųjų susilietimo stebuklo ji nuolat jaučiasi nelaiminga ir nepasotinta. Tikra meilė, nors ir beviltiška, lieka meile. Kaip tik todėl, kad ji atstumta ir nesuprasta, meilė kai kada išsilieja su milžiniška dinamiška jėga.
Meilė gali būti pastebėta ir į ją atsakyta iš dalies. Tai kitas, kiek švelnesnis asmeninės dramos variantas, kai meilės jausmai pasirodo esą nelygiaverčiai. Vienas myli giliai, ir stipriai, kitas tik šiek tiek įsimylėjęs. Vienas dosniai reiškia savo jausmus, kitas teatsako tik tiek, kiek įstengia menkas jo širdies jautrumas...
Didelių kančių dažnai patiriama tuomet, kai vienas nustoja mylėjęs ir pameta kitą. Tai giliai įžeidžia atstumtąjį, sukelia liguistus įtarius prisiminimus apie bendrą gyvenimą, išgyventą nesugrąžinamą dvasinio ir fizinio artimumo malonumą.
Psichologiniu požiūriu ypatingo dėmesio vertas atvejis, kai mylimieji patys yra kalti, del to, kad tarp jų atsiradusi intymi draugystė, užgeso. Kai kada santykių lengvabūdiškumas, netaktiškumas, užgaulūs kaprizai, abipusė nepagarba pražudo meilę, ir tada niekas jau negali atkurti pasitikėjimo tarp vienas kito nebemylinčių žmonių.
Meilės ryšio tarp vyro ir moters tvirtumas daug priklauso ir nuo įvairių socialinių veiksnių įtakos. Šiuo pagrindu dažnai kyla skausmingų nutrauktos ar paaukotos meilės tragedijų. Nepalankūs socialiniai veiksniai kai kada nutraukia ar nuslopina ir pačius tauriausius intymius santykius.
Paprastai tvirti, valingi žmonės, turintys aukštą orumo jausmą ir stabilią psichiką, ilgainiui užgydo savo žaizdas, atlaiko depresijos periodą, tačiau iki gyvenimo pabaigos jų sieloje išlieka kažkoks slepiamas ir nuolat slegiantis nepraeinantis skausmas...
Bet meilės tragedijos kils ir mūsų, ir ateities visuomenėse, todėl tai kelia mums uždavinį auklėti harmoningas asmenybes, aukštos kultūros, tvirto charakterio žmones, pajėgius oriai atlaikyti išbandymus.
(Autorius nežinomas, tęsinys sekančiame puslapyje...Tau)

Mama, aš Tave labai myliu...

rukas_u — Fri, 26 Jun 2009 21:46:59 UT

Pasakojama, kad operos dainininkei Ernestai Schumann-Hein teko patirti skausmingų išgyvenimų. Pirmaisiais karjeros metais ją paliko vyras. Moteris su keturiais vaikais atsidūrė ant skurdo ribos. Kadangi dar susirgo, pasijuto tokia nelaiminga, kad nusprendė nusižudyti kartu su vaikais ir taip viską baigti.
Naktį Vienos užmiestyje atsisėdo ant geležinkelio bėgių, glėbyje stipriai spausdama savo vaikus, ir laukė, kol ant jų užlėks traukinys. Staiga mažoji dukrelė tarė :
- Mama, aš tave labai myliu. Greičiau eikime namo!
Švelnus vaiko balsas sugrąžino sveiką nuovoką. Motina atsisakė desperatiško savižudybės plano ir ryžosi gyvenimui suteikti dar vieną galimybę. Netrukus išgarsėjo ir buvo laikoma viena iš žymiausių visų laikų dainininkių.

Šeolo pančiai mane apraizgė, mirties pinklės mane pasitiko. Savo skausme šaukiausi Viešpaties [...] ir mano pagalbos šauksmas pasiekė jo ausis (Ps 18, 6-7)

Pranašas Elijas buvo persekiojamas. Visiškai išsekęs ir nusivylęs jis pasislėpė oloje, laukdamas mirties. Tačiau prie olos angos pajuto švelnų vėjelio pūstelėjimą ir suvokė, kad net ir tuomet, kai buvo labiausiai nusiminęs, kai liko vienas ir apleistas, Kas nors juo rūpinosi. Tai davė jėgų vėl viską pradėti iš naujo...

Be meilės...

rukas_u — Fri, 26 Jun 2009 18:41:12 UT

Trylikametė mergaitė buvo atvežta į ligoninę, nes išgėrė visą saują tablečių. Su atgaivinta mergaite kalbėjosi psichiatras.
- Ar jau esi pasirengusi grįžti į mokyklą?
- Ne! Nekenčiu mokyklos. Noriu pasilikti čia. Geriau būčiau numirusi
- Ar mokykloje atsitiko kas nors negera?
- Mokykloje viskas blogai. Aš esu kvaila, visi mokytojai tą kartoja. Su manimi nedraugauja nė viena mergaitė. Berniukai tik tyčiojasi iš manęs...
- Bet tu esi graži mergaitė. Jei tu...
- Aš nesu graži! Net ir mama sako, kad esu bjauri. Aš esu visai niekas!

"Atkreipk dėmesį, koks didžiulis skirtumas yra pasakyti : "Man nepasisekė tris kartus" ir "Aš esu nevykėlis" (S.J.Hayakawa)
Ar kada nors patyrei atmetimo skausmą? Ar pats neprisidėjai atmetant kitus?Ar jutai, kad ir tuo momentu esi besąlygiškai mylimas ir nesi vienas?

Kad sąžiningai atlikčiau savo pareigą...

rukas_u — Thu, 25 Jun 2009 21:53:46 UT

Pasakojama, kad vieną naktį, negalėdamas užmigti, Prūsijos karalius Fridrikas iškvietė sargybinį, kad atneštų jam kokią nors knygą. Nesulaukdamas atsakymo, karalius išėjo iš kambario išbarti sargybinio. Pamatė jį užsikniaubusį jį ant suolo ir miegantį.Jam norėjosi surikti, kai pastebėjo šalia gulintį laišką, kurį sargybinis rašė prieš užsnūsdamas.
Karalius paėmė kario laišką, skirtą motinai : "Mama, šiuo metu atlieku ypatingą tarnybą, nes budžiu prie karaliaus durų. tiesą sakant, pakeičiau kitą kareivį, kad šiek tiek daugiau uždirbčiau ir galėčiau nusiųsti tau. Tačiau jaučiuosi labai pavargęs ir itin nelengva išsilaikyti neužmigus, kad sąžiningai atlikčiau savo pareigą..."
Fridriką laiškas sujaudino. Jis atnešė kelis auksines monetas ir padėjo ant jo. Vėliau šis kareivis tapo generolu Zeithenu...
Mane laiko bepročiu, kad neparduodu savo laiko už pinigus. Ir aš juos laikau bepročiais, nes jie galvoja, kad mano laiką galima įkainuoti... ( Kahlil Gibran )

Meilė...(10)

rukas_u — Thu, 25 Jun 2009 15:47:11 UT

Meilė ir žmogaus likimas. Meilė tiesiog įsipina į mūsų "Aš" audinį, persmelkdama žmogaus sąmonę, pašventina giminės pratęsimo instinktą, paliečia individo išgyvenimų pagrindą. Meilė emociškai nuspalvina jo dvasinį pasaulį, teikia jam džiaugsmo ir vilties, skausmo ir malonumo, tarytum nematoma atmosfera veikia jo nuotaiką ir gerokai lemia jo socialinę veiklą ir jo santykį su tikrove.
Lytinės meilės reikšmė tokia didelė, kad, kai ji užblokuojama ar nuslopinama, tai paprastai sukelia didelę asmeninę tragediją. Nelaimė meilėje trukdo visiškai atsiskleisti žmogaus galimybėms, gali lemti jo individualų likimą tam tikromis socialinio gyvenimo sąlygomis.
Įsimylėjęs žmogus triumfuoja. Jis tartum plevena virš žemės neregimais laimės sparnais. Meilė be atsako tarytum išdegina iš vidaus dvasines asmenybės jėgas, padaro jam nematomų skaudžių žaizdų, sukelia kankinamą nepasitikėjimą savimi, kartais netikėjimą savo jėgomis...
V.Getė : "Tai ta situacija, kurioje nereikalingasis veltui atidėlioja galutinį sprendimą. Paprastai širdies skausmas praeina arba trunka ilgus metus, jis nepaliaujamai slegia to, kuris buvo paniekintas, sąmonę..."
Įsimylėjęs žmogus pirmiausiai turi pareikšti daugiau iniciatyvos, tylėjimas, liūdėjimas nieko neduoda. Vyras neprarasdamas savo vyriško išdidumo, o moteris - moteriško žavesio turi rasti būdą savo jausmams išreikšti.
Tai reikalauja iš jų didelio emocionalumo, vidinės šilumos, švelnumo ir ...saiko jausmo.
Žmogaus širdies pasiuntiniai. Įsimylėjęs žmogus visada turi mokėti rasti meilių ir švelnių žodžių, kad išreikšti savo jausmų grožį. Kaip tik žodis ir nutiesia pirmąjį slaptą takelį į mylimosios moters širdį.
Žmogus rašantis laiškus su meilės prisipažinimais, mokosi poeto saviraiškos, estetinio įsigilinimo į save. Jis estetizuoja savo jausmus. Meilės jausmų rašymas - tai dvasinio žmogaus pakilimo forma. Be jos vargu ar galima kalbėti apie tikrą individo brandumą.
Žmogaus, kuris kol kas mums abejingas, meilės išsikovojimas, jo širdies pavergimas - tai viena iš kilniausių kovų. Puolamoji ugnis turi būti pakankamai karšta, kad ištirpdytų abejingumo ledą, ir pakankamai delikati, baukšti, kad nesukeltų nedraugiškumo... Kaip tik didelė ir atkakli meilė, tegu iš pradžių ir nelaiminga, ir be atsako, gali bendravimo metu padaryti stebuklą. Ji turi magišką sugebėjimą pavergti žmogaus širdį.
Įsimylėjęs žmogus nuolat ieško galimybių išreikšti savo jausmų gilumą ir jėgą, ieško kelių į kito žmogaus širdį. Jis žiūri į jį su meile ir nuoširdumu, susižavėjimu, simpatija, švelnumu.
Bet vien tik to nepakanka. Būtina nuolat siekti suartėjimo, dvasinių kontaktų, vienodo gyvenimo prasmės supratimo. Tikra meilė plėtojasi vykstant kuo subtiliausiai estetinei ir moralinei įsimylėjusių adaptacijai. Įsimylėjęs žmogus turi stengtis tapti būtinu kitam žmogui, suprasti ir priimti jo dvasinį pasaulį, jo išgyvenimus, jo interesus. Taip ilgainiui išnyksta du žmones skirianti bedugnė.
Mylimo žmogaus užkariavimas paprastai reikalauja estetinio, moralinio ir apskritai dvasinio tobulinimosi. Tikra meilė nutvieskia sąmonės šviesas. Sielvartinga vidutinybė neiškovos gerbėjų. Dvasinė menkystė atgraso nuo savęs meilę. Žmogus turi daugiau galimybių susilaukti pasisekimo, jeigu jis būna geresnis, protingesnis, išradingesnis, dorovingesnis, ryškesnis, savitesnis už visus kitus. Kai kada tik vienas poelgis, rodantis kilnumą, pilietinę drąsą, dvasios ir proto jėgą, savojo orumo jausmą, sukelia simpatiją, ištirpdo abejingumo ledą, sudaro prielaidas meilės santykiams atsirasti.
(Autorius nežinomas, tęsinys sekančiame puslapyje...Tau)

Šviesa ateina iš čia...

rukas_u — Thu, 25 Jun 2009 06:34:58 UT

Jeanas Vanier rašė: "Vargšai ir silpnieji man atskleidžia didžiąją Jėzaus paslaptį. Jei nori sekti paskui jį, neturi stengtis kopti ir siekti sėkmės bei galios, kad kaskart taptum vis reikšmingesnis. Visiškai priešingai - turi nusileisti, kad sutiktum skausmo kupinus ir žaizdotus žmones. Šviesa ateina iš čia, spindėdama tamsybėse, jų neturto tamsybėse."

Šiandien autobuse pamačiau nuostabią mergaitę auksiniais plaukais...
Ji man sukėlė pavydą. Atrodė tokia laiminga. Ir aš norėjau būti tokia graži kaip ji...
Staiga atsistojo norėdama išlipti, ir pamačiau ją šlubuojant. Turėjo tik vieną koją, tad eidama atsispirdavo ramentu. Bet prasilenkdama man nusišypsojo.
O Viešpatie, atleisk man už nuolatines dejones...Juk turiu abi kojas ...Ir galiu keliauti po pasaulį (anonimas)