skrendam
Patikimumas mergina - 31 metų, Kaunas, Lietuva
- Draugai |
- Svečių knyga
- | Nuotraukos
- | Blog'as
- | Prekiniai ženklai
- | Grupės
- | Vaizdo klipai
- | Renginiai
- | Muzika
- | Šūksniai
- | Nuorodos
- | Tik programos
Blog'as 45
-
Dar viena knyga apie skraidymą
Pasirodė dar viena knyga apie skaraidymo meną.
Marius Jonutis. Kirminas paukštis: tavo pirmoji knyga apie skraidymo meną
Anotacija:
Nuo kirminų viskas prasidėjo. Paskui jie išmoko plaukti, virto žuvytėmis, jos išmoko skraidyti, tapo paukščiais, tada jiems nusibodo skristi - nutūpė ir tapo visokiais žvėreliais, o tie pasiėmė lazdą, užsikūrė ugnį ir tapo mumis.
Kur tavo pradžia - tas ketvirtadienis, kai tavo mama troleibuse sutiko tavo tėvą, ar tavo gimimo diena, ar tas saulėtas rytas, kai supratai, kad gyventi sau yra gyventi niekam?
Antroji ne tik piešiniais ir specialiai knygai sukurtų spalvotų medžio drožinių reprodukcijomis iliustruota, bet ir paties parašyta žinomo dailininko Mariaus Jonučio knyga - žaismingas eseistikos kūrinys, primenantis vadovėlį, instrukciją, "gyvenimo būdo" lektūrą. Tai ne tik formos, bet ir šiuolaikinės masinės ideologijos parodija: Mariaus Jonučio knyga moko žiūrėti į pasaulį savomis akimis, nepasiduoti stereotipams, šitaip išsaugant savo žmogiškąją esmę. Būdingas Mariaus Jonučio tekstų požymis - net apie skaudžias problemas kalbama su geraširdiška šypsena, tikint geruoju žmogaus pradu.
Manau, beskaitydama šią knygą dar pasidalinsiu tekstukais iš jos
-
O kaip yra Danguje?
[photo]571185[/photo]
Dar iš "SKUBĖKITE, VAIKAI, MOKYSIMĖS SKRAIDYTI!" Š.Amonašvilis
Šeimų būna visokių: gerų ir blogų, garbingų ir negarbingų, mylinčių ir neapkenčiančių, rūpestingų ir nevalyvų. Žodžiu, vertų pagarbos ir jos nevertų.
Vienose tu buvai trokštamas ir nekantriai laukiamas. O paskui priimtas džiaugsmingai, su meile, ir tau buvo padedama vykdyti savo paskirtį Žemėje.
Kitose šeimose buvo stengiamasi tavęs atsikratyti, ir todėl buvai priimtas su nepasitikėjimu, gal net priešiškai.
Kažkuri "mama" gali tave suvynioti į celofaną ir įmesti į šiukšlių dėžę.
Kita gali tave parduoti svetimiems žmonėms.
Trečia gali tave palikti prie svetimo namo durų slenksčio.
Deje, šitaip yra iš tikrųjų: kartais vaikų sulaukiama ne dėl to, kad jie galėtų Žemėje vykdyti savo paskirtį.
Tėvų egoizmas - mūsų laikų yda.
Nuostabusis tu mūsų vaikeli!
Tu esi gyvenimo pilnatvė, šeimos pilnatvė.
Teisybę, sakant, mes visai nežinome: gal tavo siela pasirenka tėvus - motiną ir tėvą, gal tu todėl ateini, sakykim, į negarbingą šeimą, kad padėtum jai palengvinti jų lemtį?
Čia, Žemėje, laikomasi nuomonės, kad tėvai nepasirenkami. Tačiau nesakoma, kad tėvai nepasirenka vaikų.
O kaip yra Danguje? -
Pabandyk skraidyti
Iš "SKUBĖKITE, VAIKAI, MOKYSIMĖS SKRAIDYTI!" Š.Amonašvilis
Sėdi senolis šalikelėje ir žiūri į kelią. Mato eina žmogus ir vedasi vaiką.
Žmogus sustojo, pasakė vaikui, kad paduotų senoliui vandens ir duonos riekę iš pasiimto lauknešėlio.
- Ką čia veiki, senoli? - paklausė žmogus.
- Laukiu tavęs! - atsakė senolis. - Juk tau tas vaikas yra patikėtas auklėti.
- Teisybė. - nustebo žmogus.
- Tai dėkis išmintį į širdį:
Jei nori pasodinti žmogui medį, pasodink medį, duodantį vaisių.
Jei nori padovanoti žmogui arklį, padovanok eikliausią žirgą.
Jei ryžaisi išauklėti žmogui vaiką, grąžink jį sparnuotą.
- Kaip aš tai padarysiu, jei pats nemoku skraidyti?
- O tu pabandyk! - pasakė senolis ir užsimerkė.
Bėgo metai.
Vėl sėdi senolis toje pačioje vietoje ir žiūri į dangų.
Mato: skrenda vaikas, o jam iš paskos - jo mokytojas.
Jie prisiartino prie senolio, nusileido ant žemės ir nusilenkė jam.
- Aš grąžinu vaiką sparnuotą. - pasakė mokytojas ir išdidžiai pasižiūrėjo į savo auklėtinį.
Senolis pasižiūrėjo į mokytojo sparnus ir tarė:
- O mane labiau džiugina tavo sparnai... -
Kada prasideda vaiko auklėjimas?
Iš "SKUBĖKITE, VAIKAI, MOKYSIMĖS SKRAIDYTI!" Š.Amonašvilis
Kada prasideda vaiko auklėjimas?
Gal kažkas pasakys:"Negi iškart po gimimo! Pirmiausia duokime vaikui apsidairyti!"
Ir gūžčios pečiais tas kažkas, išgirdęs, kad auklėjimas prasideda kur kas anksčiau, negu užsimezga vaiko gyvybė.
Vaiko auklėjimas prasideda moters mintyse, svajonėse, vaizduotėje, vyro mintyse ir svajonėse. Koks ten iškyla vaiko įvaizdis: ar kaip nelaukta našta, papildomi rūpesčiai, ar kaip Amžinybės Keliauninkas?
Auklėjimas yra dvasios ugdymas. Būsimųjų mamų ir tėčių svajonės ir siekiai ugdo savo būsimųjų vaikų dvasią. -
99 jausmai
Radau įdomią nulipdytą jausmų kolekciją štai čia http://www.etsy.com/shop.php?user_id=5256578&a...
Tikrai labai įdomu
Man labiausiai patiko šios skulptūrėlės
O kokios jums? -
Klausimas
Kur gyvenimas, o kur teatras?
Klausinėdamas net pavargau.
Kuris jų kaip deimantas retas,
Kuris už kurį daugiau?
Vidudienį, vakarą, rytą
Vis ta pati nežinia.
Ir palieka neatsakyta:
Aktorius aš ar ne?
K.Bradūnas -
Tu nubrauki....
Tu nubrauki ašaras gėlos
Tyras nelyg lašai tyriausi
Tarsi skaidrius lašus suvertum
Ant kaklo gedinčios krūtinės,
Sirinki ašaras, suverki jas
Ant siūlo atminties ir jom apglėbki
Tu savo širdį, kitaip jos šukių
Jau niekados nebesuglausi
Lauresas van der Postas
"Flamingo plunksna" -
Mintys... galingos mūsų mintys...
Žmogaus gyvenimas yra toks, kokios yra jo mintys. Markas Aurelijus
Mintys yra viskas; jūs tampate tuo, ką mąstote. Buda
Vaizduotė yra daug svarbesnė nei žinojimas. Albertas Einšteinas
Mes galima tikėti viskuo, kuo norime.
Mes esame atsakingi už tai, kuo tikime. J.Henry Newmanas
Troškimas - tai visų laimėjimų pirmasis žingsnis. Napoleonas Hillas
Be žaidimų su fantazija dienos šviesos dar neišvydo nė vienas kūrybinis darbas. Mes amžinai liksime skolingi savo vaizduotei. Carlas Jungas
Prašykite, ir jums bus duota. Lk 11, 9
Vizualizuodami ar kitaip kurdami mentalinį paveikslą, jūs nelaužote gamtos dėsnių, jūs įsiteikiate jiems. G.Behrend
Žmogus yra tai, apie ką galvoja visą dieną. R.Waldo Emersonas
Yra toks psichologijos dėsnis. Jei nuolat galvosite apie tai, koks norite būti, ir šį paveikslą ilgai nešiosite savo mintyse, galiausiai tapsite tiksliai toks, koks norėjote būti. W.Jamesas -
Žemai pasilenkiu klausytis jūros.... (R.Mikutavičius)
Žemai
pasilenkiu
klausytis jūros -
ošia,
tamsi platybė,
suplėšydama save,
bloškia ant įlankos
pajuodusio smėlio,
kad žaizda pranyktų -
po dangumi
stoviu -
negirdžiu
jokio balso -
šaukiu
raudonam vėjui -
nežinau ką
ir kam -
R.Mikutavičius -
Maža Giraitė - Albina Žiupsnytė
Albina nuostabi moteris sukūrusi daug grožio. Nuostabūs jos piešiniai, karpiniai, o labiausiai mane žavi jos filosofinės pasakos.
Išleidusi ji tris nuostabių pasakų knygutes: „Dainuojantys rugiai“ ir „Baltasis Žvirgždės slėnis“ ir "Dievdirbio širdis". Turiu tik pirmąją, bet kol kas dar neturiu tiek laiko, kad susvesčiau tuos tekstus, na gal paskui kokią labai gražią pasaką
Kol kas įkeliu ką pavyko rasti internete:
O, medžiai. Kad Jūs žinotumėt, o kie esat vieniši, nes nepažįstate ŽMONIŲ. Ten, už miško, toli toli, jie gyvena susibūrę į kaimus ir miestus. Jų namai labai gražūs, viduje šilta ir jauku. Ten gyvena labai geri ŽMONĖS, jie myli vieni kitus…O, kokios gražios jų bažnyčios! Ak, mieli medžiai, kad jūs galėtumėte girdėti, kaip skamba giedančių vaikų balsai – šitaip tikriausiai danguje gieda tik angelai…O akys. Akys ŽMONIŲ, besimeldžiančių Dievui, yra tokios spindinčios. O, mano broliai, tiems ŽMONĖMS aš negaliu nė iš tolo prilygti...
(pasaka „Vienas ŽMOGUS“ iš knygelės „Dievdirbio širdis“)
Žydrąją Angelo Sargo dvasią jautė visa Girelė. Jam parskrendant medžių lapai gyviau šnarėjo, mašalai smarkiau šoko, o mažiems žvėriukams norėdavosi vartytis ir siausti dar linksmiau. Net miškinės žolės ir gėlės imdavo saldžiau kvepėti. Angelas Sargas sekė kiekvieną Girelės gyvenimo judesį. Gimus žvėriukui ir prasikalus iš kiaušinio paukščio vaikui, Angelas skubėdavo kuo greičiau jį aplankyti ir pagirti. Jo Pagyrimo žodis veikė stebuklingai tarsi įkvėpimas – žadino augti, stiebtis,
džiaugtis gyvybe
(pasaka „Girelės Angelas Sargas“ iš knygos „Dievdirbio širdis“)
Jau kelios dienos Meletėlė vaikšto po Žvirgždės slėnį ir piešia ant pilko popieriaus rupia anglimi baltųjų akmenėlių kalvas, minkštus ritinius debesiūkščių ir aitrias kraujažoles. Ji piešia ir lapus, krintančius ant takelio tarp kalvų, kuriuos iš toli atpučia vėjas, ir vienišą paukštį, praskrendantį į vakarėjantį debesį, savo ir Jūrūnės mažytes figūrėles slėnio baltybėje. Ji piešia…Vakare tuos piešinius rūpestingai apvedžioja plunksna ir tušu bei baltu dažu, kuris priverčia Žvirgždės kalvas šviesti. Tai šviesa, kurią jau tiek metų jos regi ir pažįsta. Kalneliai popieriaus lape sušvisdavo po Meletėlės rankomis, bet vis tiek dar buvo „ne tas“. Piešiniuose galėjai matyti fragmentus, kuriuos sudėjus kartu slėnio realybė atsiverdavo. Tačiau Meletėlė norėjo sukurti Martui vieningą kompoziciją, kuri išreikštų esmę. Esmei juk nėra taip labai reikalingas tikslus geografinis vietovaizdis. Esmė yra kita realybė, sudvasinanti ir išlaisvinanti nuo smulkmenų…
(pasaka „Baltasis Žvirgždės slėnis“)
Viešpatie, neleisk man sukurti nieko naujo, kol aš nemoku mylėti, kol nejaučiu Tavo alsavimo, kol negirdžiu Tavo žingsnių, kol neturiu Išminties…Sutinku kentėti ir klysti, bet neištversiu, jei dėl mano klaidų nukentės kas kitas…Viešpatie, jeigu nori, kad aš būčiau gyvas ir dar kažką sukurčiau, apsaugok žmones nuo mano klaidų…
(pasaka „Laiko mašinėlė“ iš knygos „Dainuojantys rugiai“)
Rugys tarė žodžius.
Tęsiamai, dainuojamai,
netaisyklingai kirčiuodamas,
skaidydamas juos į dalis.
Ir žodžiai išsivadavo iš buitinės prasmės,
suskambo gyva tiesa.
Lengvai ir paprastai žodžiai
pradėjo spinduliuoti didelę jėgą.
Išryškėjo ESMĖ,
buvusi užslėpta ir užslopinta.
(Žiupsnytė – Maža Giraitė. Dainuojantys rugiai. V., 1999)
