Markas blog'as

Jaunyste

Voras_Amasis — Mon, 03 Aug 2009 15:44:42 UT

Ar pastebėjote, kad gatvėje žmonės vaikšto labai pikti. Toks jausmas, kad jie išeina į lauką, tik tam, kad ant kažko pasibartų, kam nors ką nors prikaišiotų ir pan. Čia tereikia tokį pavyzdį, pateikt, eini rodos gatve, vat tau gera nuotaika, imisi ir nusišypsosi kam nors, o tau atgal nei šypsenos nei šeip jokio gesto neparodo, na, čia nebent jeigu atmesime tuos visus antihumaniškus gestus, kurių rodymas, turbūt dažniausiai kiekvienam įauga dar nuo kiemo laikų....
Bet šiaip pagalvoju, ar mes lietuviiai visi tokie pikti, tokie be tikslo į miestą išeinantys, ar tik čia mūsų toks sindromas????
O gal mes su laiku vis labiau sensdami imame piktėti? Va, atsimenu kai dar seni geri laikai buvo, na, man tie seni laikai tai 1992 metais prasideda tai vat, rodos tada išeidavai į gatvę ir visi kažkokie draugiškesni buvo. Prisimenu, kai su kiemo draugais ištemdavom siūlą per visą Laisvės alėją ir eidavom, o koks žmogus pliumt ir užkliūvą ir nesupranta kame čia bėda, bet vis tiek nepyksta, juokiasi smagu. Arba atsimenu, kai Kauno Gastranomą padarė universaline parduotuve, mirsiu nepamiršiu, kai reikdavo pro vienas duris įeiti, o pro kitas išeiti, o žmonės tai to nesuprato....mes tada su draugais atsisėdam ant suoliuko ir žiūrim, kaip žmonės pro vienas duris spraudžiasi, o jų neįeleidžia, nes jie ne pro ten eina, o jie tokie piktelėję, ,,kaip čia maždaug, aš į parduotuvę negaliu užeiti ar ką, taigi man kefyro reikia", prisijuokadavom iki trečio laipsnio nualpimo.
Šiaip kai pagalvoji geri laikai buvo seniau, visokios kiemų ,,tipo muštynės" kurios prasidėdavo ir baigdavosi vos po penkių minučių, nes vienas kito nepažinodavai....ir taip susidarydavo sąjunga tarp kiemų. O dar kur žaidimai miesto fontanuose, kur dažniausias žaidimas būdavo ,,šilta-šalta"....

Ech čia gali pasakot ir pasakot, kažkodėl atrodo, kad čia kažkokie pasakų laikai buvo, o ne gyvenimas....

Ech pąmastymai

Voras_Amasis — Sat, 16 May 2009 09:46:43 UT

Kartais atrodo viskas slysta iš rankų. Bet paskui pagalvoju, visi gi ateina vasara bus atostogu, tačiau vėlgi prisimenu, kad ši mano vasara bus katastrofiška dėl dviejų dalykų:

Pirma kadangi rašysiu savo baigiamąjį darbą, tai reikia man perskaityt čekiškai, vengriškai, lenkiškai ir kitom kalbom daug knygų bei straipsnių, o vis gi vasara taip sakoma ,,ačiumėt"

Antra turėsiu rinkt interviu iš kažkokių žmonių....nes taip dėstytojas prigalvojo...kaip sakoma neturi ką žmogus prigalvot, man atrodo, kad jis galvoja, jog jis domisi tik jam įdomiais dalykais, tai ir visi taip daryt turi, tačiau pagalaiu mes juk idividuolybės. Tačiau aš nesiskundžiu, nors galėčiau...

O, kai pagalvoji, pvz, kiti vasara veiks ką norės, ilsėsis, deginsis, skaitys įdomias knygas, o mes vargšai 3 kr. studentėliai mokslinę žemę arsim ir tiek.... Turbūt tokia mūsų dalia, jau dabar aš vos dienom kojas pavelku, tai kas bus kai sulauksiu 50 m. ?

Turbūt antras žydėjimas prasidės....

Sapnas...

Voras_Amasis — Sun, 09 Nov 2008 16:35:55 UT

Neduok tu Dieve išprotėt,
Geriau jau nieko neturėt -
Ir vaikščiot su lazdą.
Negaila proto man visai,
Bet jei aplenks mane jisai,
Sunku bus ir tada...

Jeigu tik laisvę duotų man,
Kaip paukštis skrisčiau aš miškan
Ir kas pavys mane?
Be proto kurčiau aš dainas,
Pamirščiau nuoskaudas senas
Gyvenčiau svajone...

[....]

Bet jei pamišėlis esi?
Kaip maro vengs tavęs visi
Į narvą uždarys.
Pririš kaip žvėrį grandine
Ir didelė žmonių minia spoksos tik į tave...

Iš sraigių gyvenimo....

Voras_Amasis — Wed, 16 Jul 2008 15:37:30 UT

Klausimas:

Kiek reikia Gyventi kad įsikutum tris lemputes?

Atsakimas:

Tris šimtus metu, jeigu tu esi sraigė.....

Čia toks bajeris, kurį šiandien išgirdau:

Lipa viena sraigė į obelį ir sutinka kitą. Ta ir klausia:
-Tai kur eini?
- Ai, obulių pavalgyt....
- Tai, kad dar neauga.
- Tai kol užlipsiu ir augs.....

Pašnekesys

Voras_Amasis — Tue, 08 Jul 2008 17:25:16 UT

Šis pašnekesys turi labai gilią prasmę. Bent jau man tai patys unikaliausi žodžiai iš mano mylimiausio filmo ,,Paskutinis imperatorius" čia kalbasi imperatorius (Pu Yi) ir jo mokytojas per pirmąją jų pažintį 1919m.

Pu Yi, at 15: Who is this George Washington?
Reginald Fleming 'R.J.' Johnston: A famous American, your majesty. A revolutionary general, the first American president.
Pu Yi, at 15: Ah, like Mr. Lenin in Russia?
Reginald Fleming 'R.J.' Johnston: Not quite.
Pu Yi, at 15: Does he have a car?
Reginald Fleming 'R.J.' Johnston: He lived a long time ago, your majesty.
Pu Yi, at 15: *I* want a car.

Kiekvienas šiuos žodžius supranta savaip.

Idėja.....

Voras_Amasis — Fri, 20 Jun 2008 16:04:29 UT

Žmogus siekia pasiekti tobulybės viršūnę, o kas bus, kai ją pasieks. Kai nebus ką siekti? Ką darysime tada....nejaugi nustosime siekia gyvenimo tikslo. Kur ta riba tarp idealo ir beprotybės, tarpo mirties ir gyvybės? Mes mirštame ir gimstame apsupti skausmo. Kodėl nenorime pripažinti, kad skausme mes jaučiamės laimingi.
Gyveinas - tai nesibaigiantis kritmas duobėn, kurioje laukia alkana meška. Mes kabinamės už šakų, bet žinome, kad mūsų laukia mirtis, tačiau noras gyventi mus verčia nepasiduoti ir griebtis šiaudo.....
Mirti nepažinus meilės - yra baisiau net už pačia kraupiasią mirtį.

Kam to reikia?

VAT.....

Voras_Amasis — Sat, 31 May 2008 11:42:50 UT

Supratau, tik viena, kuo labiau stengiesi, tuo labiau viskas ne taip iseina, taigi nuo siol nesistengsiu ir ziuresiu kaip cia gausis......

Oi, tos dienelės....

Voras_Amasis — Wed, 14 May 2008 12:03:57 UT

Visas gyvenimas tai nesibaigiantis kankinimo suolas ant kurio baigi užmiogti. Nors aišku pasitaiko ir įdomių akimirkų.
Vakar buvau su draugais muziejuje ir ten labai nuotaikingai praleidome laiką. Spėjinėjome, kuriam paveiksle kuris iš mūsų yra pavaizduotas...prisijuokėm, aišku, į mus visą laiką žiūrėjo tos baisios prižiūrėtojos bobutės, kurios tartum burbėjo, ko mes čia iš vis einam...Šiaip aš tai nesuprantu, ko jos ten visa laiką susiraukusios, taigi kaip tik reikia džiaugtis, kad tokiam muziejuj dirbi. Galima laiką stumti mokantis piešti arba nagrinėjant paskiras detales paveiksluose, o ne sėdėti ir visur akimis vedžioti, kad tik kas nepradėtų rėkauti....
Atsimenu, prieš kokius keturius metus, nuėjau su klase į muziejų, tai mes draugais užsukom į tą pačia salę antrą kartą, tai bobutė, kad ims burbuliuoti, tai ko čia antrą kartą ateini....?
Nusijuokėm ir tiek.....

O šiaip viskas visur keičiasi....o man liūdna, kad nėra ką veikti, tačiau sumasčiau, kad kitą savaitę eisiu žiūrėt terpantine plaukiojančių kūdykių ir kitų kūno dalių, gal pralinksmins....

Mylimiausias paveikslas....

Voras_Amasis — Fri, 09 May 2008 18:45:41 UT

[photo]45236[/photo]

Groži pro ašaras....arba kaip susigadynti dieną per valan

Voras_Amasis — Wed, 07 May 2008 15:03:49 UT

Šiandien su drauge sėdėjau vienoje paskaitoje ir bandžiau miegoti, tačiau man tas nepavyko, nes dėstytojas per nelyg garsiai kalbėjo, tačiau biški vis tiek nusnaudžiau....
O toji paskaita, tai tikra kuriozų šalis, faktiškai ten dėstytojas su fantazija, kurios turbūt nemoka suvaldyt, nes kai ją išlieja, pasidaro graudžiai juokinga Aišku, aš čia taip papasakoti nemoku, tačiau reikia jį išgirsti ir tada suprasite, ką reiškia dvi valandas sėdėti mąstant, o kodėl aš čia esu?
O šiandien jis pabandė pajuokauti, tik niekas nesuprato. O juokas buvo toks:
Jis pasakė, kad yra toks senas anekdotas, kaip pagauti liūtą sacharoje? Ogi, reikia sacharą padalinti į kvadratėlius....
Tai, kur čia juokas? Visi pagalvojom, tik niekas nepasakė....
Tada, tas mūsų išsvajotas dėstytojas pašnypštė nosį, nusivalė, tai kas liko rankove ir pasikasęs kaktą atbulu delnu ir kalbėjo toliau apie tai ką ir penkių metų vaikas žino. Vienoje vietoje, priėjęs vos jam ištariamą pavardę, pasakė: ,,ai, čia jis nesvarbus buvo, jis vis tiek šiukšlė...."

Taigi, musu universitetas yra tikras stebūklų laukas.....Jei nori atrasti, ko pasaulyje nėra, užeik pas mus.....

sugalvok ir papasakok///

Voras_Amasis — Tue, 06 May 2008 16:42:26 UT

Kai pagalvoji, kad nieko nėra baisiau, visada atsitinka kas nors dar baisiau....tai pailiustruoja toks teiginys.
Viena moteriškė, kuri plaukė Titaniku, eidama per denį susiplėšė kojinę. O kaip tik tuo metu Titanikas pradėjo skęsti, pirma mintis jos buvo tokia, kad tik niekas nepamatytų mano nubėgusios akies....

O kokia buvo antroji mintis?

Pabudimas

Voras_Amasis — Sun, 04 May 2008 11:26:13 UT

Vieną dieną atsikėlęs priėjau prie veidrodžio ir pasakiau:
- Jei aš toks būčiau, tai tikrai nusišaučiau
Tačiau nenusišoviau, o jūs paklausite kodėl?
Ogi todėl, kad ten buvo ne veidrodis, o langas....

Viltis miršta paskutinė

Voras_Amasis — Sat, 03 May 2008 17:39:44 UT

Vakar mane apniko noras, tiesiog galima sakyti, troškimas, išvažiuoti į kokią nors tolimą salą, kurioje nebūtų jokios civilizacijos, o tik kokios nors vietinės gentys, kurios apie baltuosius nieko daugiau neišmanytų. Tada aš galėčiau gyventi stebėdamas jų gyvenimą, klausyti prie laužo senovinių pasakojimų apie tai, kaip susikūrė žemė ir kaip iš vandenyno gelmės išniro milžiniškos žuvys.
Noriu, kad mano gyvenimas nebūtų toks nuobodus, noriu nuotykių, rizikos, noriu, kad kiekviena diena man atneštų kažko tokio, ko nėra šioje rūtinoje. Ir kur man tai rasti?

Kaip nekeista vakar išsitraukiau knygą apie keliautoją Hejerdalą ir mane apniko toks neapsakomas nuotykių troškimas, kad atrodo imsiu ir susikrovęs daiktus kur nors pabėgsiu....tik kaip tai padaryti, jei neturiu lėšų?

Ak, tas gyvenimas, toji neaprėpiama tuštybė, kurioje aš gyvenu diena po dienos. Nenoriu sulaukęs 90 metų pasakyti, kad nugyvenau rutinoje. O man jau greitai bus 30 metu, ką gi aš pasiekiau.....

Gal ten, už tų uolų laukia manęs naujas rytojus ir dar neištyrinėtos žemės....

Melassssss ir jo buvimas, trumpas pamąstymas....

Voras_Amasis — Sat, 03 May 2008 13:25:12 UT

Melas reikalauja daug pastangų ne todėl, kad kai tiesa surasta, ji sukausto žmonių mintis, bet dėl natūralios, nors ir ydingos, meilės pačiam melui. Tiesa savo verte, gali prilygti perlui, kuris geriausiai atrodo dieną, bet jis neprilygs deimantui ar rubinui, kurie gerai atrodo bet kokioj šviesoj. Tačiau žalingas ne tas melas, kuris pereina per protą, bet tas, kuris įstringa ir įsitvirtina jame. Kuo daugiau mes meluojame, tuo labiau jaučiamės saugesni, štai kas tas melas, tačiau kas būtų jei melas dingtų?

Pasaulio paslaptis

Voras_Amasis — Tue, 29 Apr 2008 16:13:38 UT

Visą gyvenimą galvojau, kad žemė laikosi ant tirjų drambių, kurie stovi ant vieno didžiulio vėžlio šarvo. Koks tai buvo pasaulis, pilnas neįmanomų dalykų, kurie palaipsniui tapdavo įmanomi.
Tačiau vieną dieną vėžlys sukrutėjo ir drambių kojos nusprūdo nuo jo nugaros. Viskas pakibo visatoje, stengdamiesi kaip nors išsilaikyti, tačiau tereikėjo menko vėjo gūsio, kad aplinka nustotų gyvuoti. Laimei, visatoje vėjo gūsio nėra....
Tada pasirodė dievas Šyva, kuris žvelgdamas trimis savo veidais, pakėlė dramblius ir atsargiai padėjo ant vėžlio, šiam net nesuvokus, kad pasaulio našta vėl jį užgožė...O vėžlys tiesiog mąstė, kas būtų jei vieną dieną, drambliai nustotų egzistavę, o jis pats taptų laisvas, argi toji laisvė jam nepabostų.

Per visą šį trumpą sambrūzdį žemėje niekas nepasikeitė. Namai centrinėje Manheteno gatvėje vis aukštėjo, rikšos važinėjo po Bankoko skersgatvius, o žmonės ir toliau manė, kad pasaulis tai rutulys, kuris kabo tuščioje visatoje.....

Liudesys - filosofiskai

Voras_Amasis — Mon, 28 Apr 2008 17:39:00 UT

Be abejo, mintis apie mirtį kaip apie atpildą už nuodėmes ir perėjimą į kitą pasaulį yra šventa ir dievobaiminga, tačiau jos, kaip neišvengiamos duoklės gamtai, baimė yra silpnumas. Kad žmogus, pagalvojęs apie tai kokį skausmą junta, kai prispaudžiamas arba draskomas tik jo piršto galiukas, gali įsivaizduoti, kokias kančias sukelia mirtis, kai yra ir nyksta visas kūnas; tačiau mirtis nėra tokia skausminga kaip galūnės sužeidimas, nes gyvybiniu požiūriu svarbiausios kūno dalys nėra pačios jautriausios. Mirtis atrodo baisi dėl – dejonių, traukulių, laidotuvių, juodų drabužių, bespalvių veidų, raudančių draugų. Žmogaus sieloje nėra tokios silpnos aistros, kuri nesusigrumtų su mirties baime ir jos neįveiktų. Vadinasi mirtis nėra tokia baisi, nes žmogus turi daug draugų ją įveikti.